Ketvirtadienio popietė, Vilnius. Transporto spūstys pamažu kausto miestą, o mintyse sukasi tik vienas noras – kad kuo greičiau ateitų vakaras. Pažįstamas jausmas? Atrodo, kad vis daugiau vilniečių į šį klausimą atsako ne tik linktelėjimu, bet ir radikaliu veiksmu – kraustymusi. Tik ne į kitą mikrorajoną, o kuo toliau nuo miesto šurmulio: į priemiesčius, kaimus ar net atokius vienkiemius.
Pandemijos įteisintas nuotolinis darbas ir iki padebesų išaugusios nekilnojamojo turto kainos sostinėje tapo tuo lūžio tašku, kuris daugelio svajonę apie namą su nuosavu kiemu pavertė realiu planu. Tačiau kas iš tiesų slypi už šio masinio „pabėgimo“? Ar tai – atrastas laimės receptas, ar tiesiog dar viena iliuzija, kuri subliūkšta susidūrus su realybe?
Pabėgimas iš „betoninių džiunglių“
„Kai supratome, kad už standartinio dviejų kambarių buto kainą Pilaitėje galime pasistatyti 120 kvadratinių metrų namą su 15 arų sklypu 30 kilometrų nuo Vilniaus, klausimų nebeliko“, – pasakoja trisdešimtmetis IT specialistas Tomas, su žmona Simona ir dviem mažamečiais vaikais prieš metus įsikūręs Vilniaus rajone.
Jų istorija – tipinė. Jaunos šeimos, pavargusios nuo nuolatinio skubėjimo, triukšmo ir erdvės trūkumo, ieško ramaus prieglobsčio. Galimybė ryte gerti kavą nuosavoje terasoje, klausantis paukščių, o ne kaimynų grąžto garso, vaikams saugiai lakstyti po kiemą, o ne ieškoti laisvų sūpynių sausakimšoje žaidimų aikštelėje – tai vizija, kuriai atsispirti darosi vis sunkiau.
„Sostinėje jautėmės tarsi nuolat dalyvautume maratone: darbas, darželis, būreliai, parduotuvės… Viskas bėgte, viskas spūstyse. Jautėme, kad prarandame ryšį ne tik su gamta, bet ir vienas su kitu“, – atvirauja Simona.
Nuotolinis darbas – auksinis bilietas?
Ši tendencija nebūtų įgavusi tokio pagreičio be vieno esminio faktoriaus – lankstaus darbo grafiko. Galimybė bent kelias dienas per savaitę dirbti iš namų atvėrė kelius į rinką, kuri anksčiau buvo prieinama tik nedaugeliui. Žmonės suprato, kad nebebūtina gyventi ten, kur dirbi.
Tačiau idealistinis paveikslas neretai susiduria su buitiniais iššūkiais. „Visi įsivaizduoja idilę, bet pamiršta, kad kaime tu pats sau tampi ir santechniku, ir sodininku, ir valytoju“, – juokiasi Tomas. „Jei sugenda internetas, negali tiesiog paskambinti kitam tiekėjui – dažnai esi priklausomas nuo vieno. O nuolatinis vaikų vežiojimas į būrelius mieste atima visą sutaupytą laiką.“
Panašiomis įžvalgomis dalijasi ir į sodybą netoli Trakų persikėlusi laisvai samdoma menininkė Agnė. „Ramybė ir gamtos artumas kūrybai yra neįkainojami. Tačiau kartais apima jausmas, kad esi atskirtas nuo pasaulio. Pasiilgstu spontaniškų susitikimų su draugais, kultūrinių renginių ir to jausmo, kai viskas pasiekiama ranka“, – sako ji.
Ar regionai pasiruošę naujakuriams?
Sociologai teigia, kad stebime istorinį procesą – deurbanizaciją, kai gyventojai iš didmiesčių keliasi į mažesnes gyvenvietes. Tačiau kyla esminis klausimas: ar regionų infrastruktūra yra pasiruošusi priimti šią naujakurių bangą?
„Matome didžiulį spaudimą priemiesčių darželiams ir mokykloms, trūkinėjančias socialinių paslaugų grandines. Keliai, ypač žiemą, ne visada valomi taip operatyviai kaip mieste, o atstumas iki artimiausios gydymo įstaigos ar parduotuvės gali tapti rimtu iššūkiu“, – komentuoja urbanistikos ekspertas dr. Jonas Valickas.
Pasak jo, sprendimas kraustytis neturėtų būti paremtas vien emocijomis ir finansiniu išskaičiavimu. Būtina įvertinti visą „paketą“: socialinę aplinką, paslaugų prieinamumą, susisiekimą ir, svarbiausia, savo pačių lūkesčius bei pasirengimą prisitaikyti.
Iliuzija ar nauja realybė?
Akivaizdu, kad „pabėgimas iš Vilniaus“ nėra panacėja. Tai – kompromisų ir asmeninių prioritetų klausimas. Vieniems tai tampa išsipildžiusia svajone apie ramesnį ir pilnavertiškesnį gyvenimą, kitiems – nuolatinių buitinių rūpesčių ir socialinės izoliacijos šaltiniu.
Ši tendencija aiškiai parodo, kad keičiasi ne tik mūsų darbo įpročiai, bet ir požiūris į tai, kas yra kokybiškas gyvenimas. Galbūt atsakymas slypi ne geografinėje vietoje, o mūsų pačių gebėjime kurti savo laimę, nepriklausomai nuo adreso, įrašyto asmens tapatybės kortelėje?
Parašyti komentarą