Ašaros dažniausiai atrodo kaip paprastas vanduo, tačiau jų sudėtis gerokai sudėtingesnė. Jose yra druskų, baltymų, apsauginių medžiagų ir kitų junginių, kurie padeda akims išlikti drėgnoms, švarioms ir apsaugotoms. Būtent dėl druskų ašaros turi sūrų skonį, o kai kuriais atvejais gali atrodyti dar sūresnės ir net sudirginti jautrią odą aplink akis.
Iš ko sudarytos ašaros?
Didžiąją ašarų dalį sudaro vanduo, tačiau tai nėra vien tik vanduo. Ašarose yra mineralinių medžiagų, tarp jų – natrio chlorido, geriau žinomo kaip valgomoji druska. Būtent ši medžiaga suteikia ašaroms sūrumą.
Druskų yra ne tik ašarose. Jų yra ir kituose kūno skysčiuose – prakaite, seilėse, kraujyje. Organizmui jos būtinos, nes padeda palaikyti skysčių pusiausvyrą, nervinių impulsų perdavimą, raumenų darbą ir daugelį kitų procesų. Todėl visiškai normalu, kad ašaros nėra „beskonės“.
Vis dėlto įprastomis sąlygomis ašarose esančios druskos koncentracija yra nedidelė. Todėl sveikoms akims ašaros paprastai neturėtų stipriai graužti ar deginti. Jeigu akys parausta, peršti, sausėja ar ašaros nuolat dirgina, priežastis gali būti ne vien jų sūrumas, bet ir akių sausumas, alergija, sudirgimas, kosmetika, aplinkos veiksniai ar kitos problemos.
Ašaros atlieka ne tik drėkinamąją funkciją. Jose yra ir apsauginių medžiagų, padedančių kovoti su mikrobais. Viena svarbiausių – lizocimas, turintis antibakterinių savybių. Dėl to ašaros padeda akims apsisaugoti nuo dalies bakterijų ir kitų dirgiklių.
Ne visos ašaros vienodos: kokios jų rūšys?
Nors kasdienėje kalboje visas ašaras vadiname vienu žodžiu, iš tikrųjų jos gali skirtis pagal paskirtį ir sudėtį. Ašarų liaukos išskiria kelis skirtingus ašarų tipus.
Bazinės ašaros nuolat dengia akies paviršių plonu sluoksniu. Jos padeda akims neišsausėti, palaiko ragenos drėgmę, saugo nuo dulkių ir mikroorganizmų. Šių ašarų dažniausiai nė nepastebime, bet be jų akys greitai pradėtų perštėti ir sausėti.
Refleksinės ašaros pasirodo tada, kai akis reikia greitai apsaugoti arba išplauti. Jos gali tekėti patekus dulkėms, blakstienai, dūmams, svogūnų garams ar kitam dirgikliui. Tokiu atveju organizmas tarsi įjungia greitą apsaugos mechanizmą – pagamina daugiau skysčio, kad pašalintų tai, kas dirgina akis.
Emocinės ašaros atsiranda dėl stiprių jausmų – liūdesio, skausmo, įtampos, palengvėjimo ar net džiaugsmo. Jos susijusios ne tik su akimis, bet ir su nervų sistema, hormoninėmis reakcijomis bei bendra organizmo būsena.
Būtent emocinės ašaros dažnai atrodo „stipresnės“ – jos gausesnės, teka per skruostus, kartais sukelia nosies varvėjimą, o jautresnę odą gali palikti paraudusią.
Kodėl verkiant ima varvėti nosis?
Kai žmogus verkia, ašaros teka ne tik per akis. Dalis jų nuteka į vidinį akies kampą, tada patenka į ašarų maišelį ir nosies ašarų latakais keliauja į nosies ertmę. Todėl stipriau verkiant dažnai atrodo, kad kartu prasideda ir sloga.
Tai nėra tikra peršalimo sloga. Nosies varvėjimas verkiant dažnai atsiranda todėl, kad dalis ašarų nuteka į nosį ir susimaišo su nosies gleivėmis. Dėl to žmogus verkdamas ne tik šluosto akis, bet ir ieško nosinės nosiai.
Šis ryšys tarp akių ir nosies yra visiškai normalus. Dėl jo akys gali pašalinti perteklinį skystį, tačiau stiprių emocijų metu ašarų susidaro tiek daug, kad latakai nebespėja visko nutekinti. Tada ašaros ima riedėti skruostais.
Kodėl kartais ašaros atrodo ypač sūrios?
Kartais žmogui atrodo, kad ašaros tapo neįprastai sūrios, aitrios ar net kartokos. Tai gali būti susiję su tuo, kokios ašaros išsiskiria ir kokia yra bendra organizmo būsena.
Stipraus susijaudinimo, streso, pykčio ar ilgo verkimo metu organizmas dirba kitaip nei ramybės būsenoje. Padažnėja širdies plakimas, keičiasi kvėpavimas, aktyviau veikia streso reakcijos, išsiskiria adrenalinas ir kiti hormonai. Visa tai gali paveikti kūno skysčių pojūtį, o ašaros gali atrodyti intensyvesnės.
Be to, kai verkiama ilgai, ašaros garuoja nuo odos paviršiaus, o druskos ir kitos medžiagos lieka ant veido. Dėl to oda aplink akis ir skruostus gali pradėti tempti, perštėti ar parausti. Jautriai odai net nedidelis druskų kiekis gali būti nemalonus, ypač jei veidas trinamas rankomis ar šiurkščia servetėle.
Dirginimą gali sustiprinti ir kiti veiksniai: makiažas, veido kremas, prakaitas, sausas oras, alergija, akių lašai ar kontaktiniai lęšiai. Todėl ne visada kaltos tik pačios ašaros.
Kada ašarų sūrumas yra normalus, o kada verta sunerimti?
Pavienis pojūtis, kad ašaros sūrios ar po verkimo šiek tiek peršti oda, dažniausiai nėra pavojingas. Dažnai pakanka švelniai nuplauti veidą vandeniu, netrinti akių ir leisti odai nurimti. Jei oda jautri, geriau vengti šiurkščių servetėlių ir stipriai kvepiančių kosmetikos priemonių.
Tačiau yra situacijų, kai verta atkreipti daugiau dėmesio. Jeigu akys nuolat graužia, parausta, jaučiamas smėlio pojūtis, ašarojimas kartojasi be aiškios priežasties, atsiranda pūlingų išskyrų, pablogėja regėjimas ar stipriai skauda akį, geriau nelaukti. Tokiais atvejais reikėtų pasitarti su gydytoju arba akių specialistu.
Ašaros yra natūrali akių apsaugos sistemos dalis, todėl jų sūrumas pats savaime nėra problema. Problema gali atsirasti tada, kai prie sūrumo prisideda sausumas, uždegimas, alergija ar ilgalaikis dirginimas.
Kaip sumažinti sudirgimą po verkimo?
Jeigu po verkimo akys ir oda aplink jas sudirgsta, svarbiausia elgtis švelniai. Veidą galima nuplauti vėsiu arba drungnu vandeniu, akis atsargiai nusausinti minkštu rankšluosčiu, bet netrinti. Jei oda linkusi sausėti, aplink akis galima naudoti švelnią, jautriai odai skirtą priemonę, vengiant patekti į pačias akis.
Jeigu naudojamas makiažas, po stipraus verkimo jį geriau atsargiai nuvalyti, nes tušas, šešėliai ar kitos priemonės, susimaišiusios su ašaromis, gali dar labiau dirginti akis. Kontaktinius lęšius nešiojantiems žmonėms svarbu stebėti, ar po verkimo nelieka perštėjimo ar svetimkūnio pojūčio.
Paprastai nemalonus pojūtis praeina savaime. Tačiau jei perštėjimas ar paraudimas nepraeina, kartojasi dažnai arba stiprėja, tai jau gali būti ženklas, kad akims reikia daugiau dėmesio.
Ašaros nėra tik emocijų ženklas. Jos drėkina, saugo, valo akis ir padeda organizmui reaguoti į dirgiklius. O jų sūrumas – natūrali sudėties dalis. Kartais jis juntamas labiau, ypač po stiprių emocijų ar ilgo verkimo, bet dažniausiai tai tėra priminimas, kad net toks paprastas dalykas kaip ašara yra sudėtinga ir svarbi mūsų kūno apsaugos sistema.
