Įsijungia keistą ūžesį ir tikina pagaliau nurimę: kas yra rudasis triukšmas, dėl kurio susižavėjo „TikTok“?

Vieniems jis primena už lango pliaupiantį lietų, kitiems – tolimą krioklį ar duslų variklio gaudesį. Muzikos nėra, žodžių taip pat, tačiau žmonės tokio garso klausosi dirbdami, skaitydami ir prieš miegą. Rudasis triukšmas socialiniuose tinkluose pristatomas kone kaip būdas nutildyti įkyrias mintis. Ar iš tiesų užtenka paspausti paleidimo mygtuką?

Gyvenant daugiabutyje pažįstama situacija: vos atsisėdate skaityti, už sienos įsijungia televizorius, laiptinėje trinkteli durys, o gatvėje pravažiuoja motociklas. Kiekvienas garsas trumpam atitraukia dėmesį. Vakare, kai namuose nutyla įprastas šurmulys, tie patys trikdžiai gali atrodyti dar ryškesni.

Būtent tokioms situacijoms žmonės ieško pastovaus garsinio fono. Ilgą laiką dažniausiai buvo minimas baltasis triukšmas, primenantis radijo šnypštimą. Dabar dėmesį patraukė žemesnis, duslesnis jo giminaitis. Vis dėlto malonus pojūtis klausantis ir įrodytas poveikis sveikatai – du skirtingi dalykai.

Kodėl triukšmas vadinamas ruduoju, jei spalvos negirdime?

Rudojo triukšmo pavadinimas siejamas su Brauno judėjimu – atsitiktiniu dalelių judėjimu, pavadintu mokslininko Roberto Browno vardu. Garso įraše tai pasireiškia tam tikru dažnių pasiskirstymu: žemieji dažniai išreikšti stipriau, o aukštųjų gerokai mažiau.

Skirtumą lengviausia suprasti paklausius. Baltasis triukšmas labiau šnypščia, rudasis – gaudžia. Tarp jų dažnai minimas ir rausvasis triukšmas, skambantis švelniau už baltąjį, tačiau paprastai ne taip dusliai kaip rudasis. Lietaus, jūros ar krioklio palyginimai padeda įsivaizduoti skambesį, tačiau gamtos įrašai nebūtinai tiksliai atitinka vieną konkrečią triukšmo rūšį.

Žmogui, kurį erzina aukštas šnypštimas, žemesnis ūžesys gali pasirodyti malonesnis. Tačiau kitas nuo tokio paties gaudesio norės kuo greičiau pabėgti. Nėra vieno garso, kuris visų smegenis veiktų vienodai.

Kas slypi už vaizdo įrašų, kuriuose žmonės „pagaliau išgirsta tylą“?

„TikTok“ plintančių pasakojimų patrauklumas suprantamas: žmogus įsijungia įrašą, jo veidas atsipalaiduoja, o ekrane pasirodo pažadas apie pagaliau nurimusią galvą. Toks asmeninis išgyvenimas gali būti nuoširdus, tačiau jis neparodo, kaip tas pats garsas paveiks kitus.

Vienas galimų paaiškinimų – garso maskavimas. Pastovus fonas gali sumažinti skirtumą tarp tylos ir staiga pasigirstančių aplinkos garsų. Laiptinės durys vis tiek trinkteli, tačiau jų garsas nebūtinai taip ryškiai išsiskiria. Tai nereiškia, kad įrašas pašalina triukšmą ar sustabdo mintis.

Be to, rudajame triukšme nėra dainos žodžių, pokalbio ar nuolat besikeičiančios melodijos. Kai kuriems žmonėms toks fonas atrodo mažiau blaškantis nei muzika. Kitiems geriausiai sekasi tyloje. Todėl socialinių tinklų pažadas apie akimirksniu „išjungiamą“ nerimą gerokai pranoksta tai, ką galima patikimai teigti.

Ar jis padeda turint ADHD ir lengviau užmigti?

Čia verta atskirti skirtingų garsų tyrimus. 2024 metais paskelbtoje metaanalizėje buvo apibendrinta 13 tyrimų, kuriuose dalyvavo 335 vaikai ir jauni suaugusieji, turintys ADHD arba ryškių jo simptomų. Baltasis ir rausvasis triukšmas turėjo nedidelį teigiamą poveikį atliekant laboratorines dėmesio užduotis. Rudojo triukšmo tyrimų, atitinkančių analizės kriterijus, autoriai nerado.

Dalyviams be ADHD baltasis ir rausvasis triukšmas vidutiniškai net pablogino užduočių atlikimą. Tai gerai parodo, kodėl negalima vieno žmogaus sėkmingos patirties paversti rekomendacija visiems. Šie rezultatai taip pat nereiškia, kad foninis garsas gydo ADHD ar gali pakeisti paskirtą pagalbą.

Su miegu atsakymas irgi nėra toks paprastas, kaip žadama trumpuose vaizdo įrašuose. Kai kam pastovus fonas gali palengvinti užmigimą triukšmingoje aplinkoje, tačiau tyrimų rezultatai nevienodi. Vien tai, kad garsas atrodo raminantis, dar neįrodo, jog klausantis jo visą naktį miegas tampa kokybiškesnis.

Kaip išbandyti, kad malonus fonas netaptų dar vienu trikdžiu?

Pradėkite nuo tylaus garso ir trumpo bandymo, pavyzdžiui, skaitydami ar atlikdami įprastą darbą. Palyginkite, ar iš tiesų lengviau susikaupiate, ar tiesiog malonu klausytis. Jeigu ūžesys erzina, nereikia prie jo pratintis vien todėl, kad kiti giria.

Prieš miegą galima naudoti išjungimo laikmatį. Ausinės nėra būtinos – tyliai veikiantis garsiakalbis gali būti patogesnis. Garsas neturėtų užgožti signalizacijos ar kitų svarbių aplinkos signalų. Venkite įrašų su staigiais garsumo šuoliais ir netikėtai įsiterpiančiomis reklamomis.

Didesnis garsumas nereiškia stipresnio raminamojo poveikio. Klausai svarbus ir garso stiprumas, ir klausymosi trukmė. Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja mažinti garsumą, stebėti garso poveikį ir daryti pertraukas.

Jeigu miegamajame jau tylu ir miegate gerai, papildomo ūžesio jums gali visai nereikėti. O jeigu nuolat sunku užmigti ar nerimas trukdo kasdienybei, verta ieškoti priežasties, užuot kiekvieną vakarą bandžius ją užgožti vis nauju įrašu.