Kaip įveikti drovumą: 5 kasdieniai žingsniai padės drąsiau kalbėti ir jaustis savimi

Keisčiausia tai, kad drovus žmogus dažnai turi ką pasakyti. Mintis jau suformuluota, gal net labai taikli, tačiau susirinkime kažkas kalba garsiau, prie kasos už nugaros laukia eilė, o naujoje kompanijoje atrodo, kad visi vieni kitus pažįsta nuo vaikystės. Tada žodžiai lieka viduje, o namo grįžtama su pažįstamu jausmu: „Vėl tylėjau, nors norėjau kitaip.“

Drovumas nėra charakterio brokas ir jo nereikia gėdytis. Jis dažnai atsiranda ten, kur labai norisi neapsijuokti, nebūti atstumtam ar nepasakyti ko nors „ne taip“. Bėda prasideda tuomet, kai saugodamasis nuo kelių nejaukių sekundžių žmogus ima praleisti pokalbius, galimybes, naujas pažintis ir net paprastą teisę pasakyti, ko jam reikia.

Drąsa nereiškia, kad prieš pokalbį nebejauti įtampos. Ji labiau primena įprotį veikti, nors balsas kiek virpa, o skruostai kaista. Šie penki maži kasdieniai žingsniai padeda po truputį išmokyti save: būti matomam nėra taip pavojinga, kaip atrodo.

Pradėkite nuo vieno sakinio, o ne nuo didelio pokyčio

Pirmasis žingsnis – kasdien sąmoningai pasakyti bent vieną trumpą frazę žmogui, su kuriuo paprastai apsiribotumėte linktelėjimu. Tai gali būti pasisveikinimas laiptinėje, klausimas kolegai apie jo dieną ar keli žodžiai parduotuvėje. Svarbu ne pokalbio ilgis, o akimirka, kai nepasirenkate slėptis.

Drovumas mėgsta didelius reikalavimus: „Turiu tapti įdomus“, „Turiu iškart laisvai bendrauti.“ Tokios mintys tik padidina spaudimą. Vienas sakinys yra pakankamai mažas tikslas, kad jo nereikėtų bijoti, bet pakankamai svarbus, kad smegenys pastebėtų naują patirtį.

Jeigu nežinote, nuo ko pradėti, rinkitės paprastus, situacijai tinkančius žodžius. „Laba diena“, „Ar jau seniai laukiate?“, „Gražus oras po vakar dienos“ nėra genialios frazės – ir joms nereikia tokioms būti. Kasdienybėje ryšį dažniausiai kuria ne įspūdingumas, o paprastas žmogiškas dėmesys.

Viena nejauki minutė prie kavos aparato

Darbo pertraukoje vienas žmogus dažnai pirmas pasiima kavą ir grįžta prie stalo, kol virtuvėlėje neprisirinko kolegų. Ne todėl, kad jų nemėgsta. Tiesiog baisu įsiterpti į jau vykstantį pokalbį, o galvoje iš anksto skamba mintis, kad jo klausimas pasirodys kvailas ar niekam neįdomus.

Vieną dieną užtenka pasilikti minute ilgiau ir paklausti to, kas iš tiesų rūpi: ar kolegoms pavyko išspręsti vakarykštę darbo bėdą, ar jie matė artėjantį renginį, kaip sekėsi savaitgalį. Pokalbis nebūtinai tampa ilgas ar ypatingas. Tačiau žmogus išeina jau ne su mintimi „aš nemoku bendrauti“, o su faktu: jis paklausė, jam atsakė, pasaulis nesugriuvo.

Antrasis žingsnis yra būtent toks – ne sprukti iš mažos socialinės situacijos akimirksniu. Pabūkite joje truputį ilgiau, nei įprastai. Kelios papildomos sekundės eilėje, prie bendro pietų stalo ar po susitikimo ilgainiui mažina norą kiekvieną bendravimą laikyti išbandymu.

Kaip įveikti drovumą: 5 kasdieniai žingsniai padės drąsiau kalbėti ir jaustis savimiNuotrauka: Unsplash / Walls.io

Klausytis lengviau, kai nereikia vaidinti įdomaus

Trečiasis žingsnis – pokalbyje nukreipti dėmesį nuo savęs į kitą žmogų. Drovus žmogus dažnai taip stipriai stebi savo balsą, rankas ir veido išraišką, kad nebegirdi, kas vyksta aplink. Atrodo, jog visi vertina kiekvieną jo žodį, nors dauguma žmonių tuo metu galvoja apie save ir savo rūpesčius.

Padeda paprasti atviri klausimai: „Kaip jums tai pavyko?“, „O ką apie tai manote?“, „Kas buvo sunkiausia?“ Išklausę atsakymą, nereikia skubiai pasakoti kažko labai šmaikštaus. Kartais pakanka sureaguoti: „Suprantu“, „Tikrai?“, „Įdomu, nebuvau apie tai pagalvojęs.“

Šis būdas nereiškia, kad turite tapti vien klausinėjančiu pašnekovu. Jis tik nuima pareigą kiekvieną kartą pasirodyti išskirtinai. Kai pokalbis tampa smalsumu kitam, o ne egzaminu sau, kūnas dažnai atsipalaiduoja greičiau.

Penktas žingsnis – leisti sau nebūti tobulam

Ketvirtasis žingsnis – prieš situaciją, kuri kelia įtampą, nusistatyti vieną realų veiksmą. Pavyzdžiui, per susitikimą užduoti vieną klausimą, paskambinus aiškiai pasakyti savo prašymą arba svečiuose pirmam pasisveikinti su bent vienu nepažįstamu žmogumi. Neužsibrėžkite „būti laisvam“, nes tai ne veiksmas – tai spaudžiantis reikalavimas sau.

Penktasis žingsnis – po tokios situacijos neplakti savęs už tai, kas nebuvo idealu. Gal pasakėte per tyliai, gal mintis susipainiojo, gal pokalbis greitai nutrūko. Tai nėra įrodymas, kad jums „nesiseka su žmonėmis“; tai paprasčiausia bendravimo patirtis, kurios turi visi, net ir tie, kurie atrodo visiškai savimi pasitikintys.

Tėvams su vaikais, naujame darbe atsidūrusiems žmonėms ar senjorams, kuriems tenka prašyti pagalbos, drovumas gali atrodyti skirtingai, bet jo mechanizmas panašus: norisi išvengti nemalonumo dabar. Kita vertus, aplinkiniai taip pat gali būti pavargę, užsiėmę ar ne itin kalbūs – jų reakcijos nereikia automatiškai priimti kaip savo vertės įvertinimo.

Jeigu drovumas verčia nuolat atsisakyti svarbių dalykų, kelia stiprų nerimą, trukdo mokytis, dirbti ar palaikyti ryšius, verta pasikalbėti su psichologu. Pagalba nėra skirta tik „sunkiems atvejams“: kartais saugi erdvė išsakyti baimes padeda daug greičiau suprasti, kodėl jos taip stipriai valdo kasdienius pasirinkimus.

Drovumo nereikia nugalėti vienu drąsiu šuoliu. Jis traukiasi tada, kai kasdien vis mažiau kartų pasirenkate tylą vien todėl, kad bijote būti pastebėti. Vienas pasisveikinimas, viena papildoma minutė, vienas klausimas ir teisė suklysti pamažu grąžina tai, ką drovumas dažnai pasiima pirmiausia – galimybę būti savimi tarp kitų.