Po pasivaikščiojimo ima svaigti galva: svarbu pastebėti, kada tiksliai prasideda pojūtis

Grįžtate namo po, atrodytų, visai ramaus pasivaikščiojimo: striukė jau pakabinta, batai nusiauti, o kambarys staiga lengvai susiūbuoja. Vieni tokią akimirką numoja ranka – „turbūt per mažai valgiau“ – ir eina toliau tvarkyti reikalų. Kiti išsigąsta, nes svaigulys užklumpa net po neilgo rato aplink namus, nors vaikštant lauke jautėsi visai gerai.

Svarbiausia šioje situacijoje ne bandyti iškart atspėti diagnozę. Daug daugiau pasako viena smulkmena: kada tiksliai atsiranda tas nemalonus pojūtis – einant, sustojus, pasilenkus, įėjus į šiltą patalpą ar jau ramiai sėdint po pasivaikščiojimo. Tas laikas dažnai padeda suprasti, ar organizmui pritrūko paprasto poilsio ir skysčių, ar signalą reikėtų aptarti su gydytoju.

Ne kiekvienas svaigulys yra toks pats

Žmonės žodžiu „svaigsta“ dažnai apibūdina visiškai skirtingus pojūčius. Vienam atrodo, kad aplinka sukasi, kitam ima temti akyse, trečias jaučia nestabilumą lyg kojos būtų minkštesnės nei įprastai. Dar kitiems po ėjimo tiesiog sunku susikaupti, apima silpnumas ar nemalonus lengvumas galvoje.

Jeigu pojūtis prasideda dar einant, ypač spartesniu žingsniu, verta prisiminti, kaip tą dieną miegojote, valgėte ir gėrėte. Ilgesnis tarpas be maisto, karštas oras, per mažai vandens, neįprastai intensyvus tempas ar sunkus krepšys gali išvarginti labiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Kartais žmogus išeina „tik prasivaikščioti“, bet po įtemptos darbo dienos organizmui tai jau būna papildomas krūvis.

Kitaip vertinama situacija, kai vaikštant viskas gerai, o galva apsvaigsta vos sustojus ar įžengus pro duris. Tuomet svarbi gali būti staigesnė kūno padėties, temperatūros ar kvėpavimo kaita. Neskubus atsisėdimas, keliolika ramių minučių ir stiklinė vandens kartais leidžia suprasti, ar tai trumpalaikė reakcija, ar pojūtis nesitraukia ir kartojasi.

Momentas po sustojimo gali daug pasakyti

Dažna scena pažįstama ir aktyvesniems žmonėms: sparčiai ėjote, gal net užlipote į kalniuką, o sustoję prie parduotuvės ar laiptinėje pajuntate, kad kūnas tarsi vėluoja paskui jus. Pulsas dar padažnėjęs, kvėpavimas negrįžęs į įprastą ritmą, todėl staigus sustojimas gali būti nemalonus. Ypač jei iki tol ilgai sėdėjote, o paskui iškart pasirinkote greitą tempą.

Jei svaigulys atsiranda atsistojus nuo suoliuko, pasilenkus susirišti batų ar grįžus namo staigiai pakilus nuo kėdės, verta tai pasižymėti. Toks laikas skiriasi nuo svaigulio, prasidedančio fizinio krūvio viduryje, ir gydytojui tai gali būti naudinga informacija. Nebūtina vesti sudėtingo dienoraščio – pakanka kelis kartus mintyse ar telefone užfiksuoti, kiek laiko vaikščiojote, ką prieš tai valgėte, ar buvo karšta ir koks tiksliai buvo pojūtis.

Žmogų dažnai erzina ne vien pats svaigulys. Nemaloniausia, kad jis atima pasitikėjimą paprastu įpročiu: norisi pajudėti, išeiti prasivėdinti galvą, bet pradedi galvoti, ar nereikės skubiai ieškoti kur atsisėsti. Dėl to kai kurie pradeda vengti pasivaikščiojimų, nors protingiau būtų ne atsisakyti judėjimo, o išsiaiškinti, kokiomis aplinkybėmis organizmas protestuoja.

Po pasivaikščiojimo ima svaigti galva: svarbu pastebėti, kada tiksliai prasideda pojūtisNuotrauka: Unsplash / atelierbyvineeth ...

Karštis, maistas ir nuovargis kartais susideda į vieną problemą

Vasarą pakanka trumpesnio maršruto saulėje, kad grįžus namo imtų mausti galvą ar darytųsi silpna. Žiemą irgi būna savų spąstų: šaltame ore žmogus mažiau jaučia troškulį, o įėjęs į perkaitintą patalpą gali pasijusti prasčiau. Svaigulį gali sustiprinti ir alkoholis iš vakaro, prastas miegas, gausi kava vietoje pusryčių ar vaistai, kuriuos vartojant pasikeičia savijauta.

Tėvai neretai pirmiausia pasirūpina vaikų užkandžiais ir vandeniu, o patys išlekia iš namų tik su kavos puodeliu. Dirbantis žmogus gali vaikščioti per pietų pertrauką, kai pusryčiai seniai pamiršti, o normaliai pavalgyti dar nebuvo laiko. Senjorui tuo pat metu gali būti sunkiau įvertinti, ar silpnumas susijęs su karščiu, ar su įprastais sveikatos pokyčiais – todėl pasikartojančių epizodų nereikėtų nurašyti vien amžiui.

Praktiškai verta rinktis ne herojišką, o ramų sprendimą. Prieš ilgesnį ėjimą pavalgykite įprastą lengvą maistą, pasiimkite vandens, karštą dieną venkite vidurdienio saulės ir nepradėkite nuo tempo, kuriam kūnas dar nepasiruošęs. Pajutus svaigulį saugiausia sustoti, atsisėsti ar atsiremti, nebandyti „išvaikščioti“ pojūčio per jėgą ir neiti toliau, kol savijauta aiškiai negerėja.

Kada nebeužtenka pasakyti „praeis“

Vienkartinis trumpas apsvaigimas po tvankaus pasivaikščiojimo nebūtinai reiškia rimtą bėdą. Tačiau kartojimasis jau keičia situaciją, ypač jeigu svaigsta po panašaus, anksčiau lengvai įveikiamo krūvio. Taip pat svarbu neatidėlioti pokalbio su gydytoju, jei kartu jaučiamas neįprastas dusulys, krūtinės skausmas, širdies plakimas, alpimo jausmas, stiprus galvos skausmas, regėjimo, kalbos ar vienos kūno pusės silpnumo pokytis.

Tokiais atvejais nereikėtų vienam tęsti kelio namo automobiliu, dviračiu ar skubant per gatvę. Geriau sustoti saugioje vietoje, paprašyti artimojo pagalbos ir, jei simptomai staigūs ar ryškūs, kreiptis skubios pagalbos. Ypač atsargiai reikėtų elgtis, jei žmogus nualpo, svaigulys nepraeina arba atsirado naujų, neįprastų simptomų.

Ir darbuotojų, ir šeimos narių reakcija čia svarbi. Kartais žmogus gėdijasi pasakyti, kad jam bloga, nes nenori pasirodyti silpnas ar „gadinti planų“. Tačiau kūnas nesirenka patogaus momento: kelioms minutėms sustoti gali būti daug protingiau nei bandyti vaidinti, kad nieko nevyksta.

Pasivaikščiojimas turėtų grąžinti lengvumą, o ne priversti baimintis kito žingsnio. Jei galva svaigsta, įsiklausykite ne tik į patį pojūtį, bet ir į jo laiką: būtent jis dažnai tampa pirmu aiškiu ženklu, ar organizmui reikia vandens ir poilsio, ar jau verta ieškoti atsakymo kartu su mediku.