Rudenį nuolat norisi saldumynų: silpna valia čia niekuo dėta

Dar tik popietė, o ranka jau trečią kartą atsidaro virtuvės spintelę. Iš pradžių atrodo, kad užteks vieno sausainio prie kavos, bet po jo kažkaip labai tinka dar keli. Vakare, kai už lango anksti sutemsta ir namuose norisi susisukti į pledą, šokolado plytelė ima atrodyti ne kaip desertas, o beveik kaip būtinybė.

Rudenį daug žmonių dėl to ima pykti ant savęs. Žada nuo pirmadienio nepirkti saldumynų, neštis į darbą „teisingesnių“ užkandžių, o paskui vis tiek prie kavos aparato suvalgo saldainį. Tačiau tas nuolatinis noras saldaus dažnai nėra charakterio trūkumas ar prasta savikontrolė. Kūnas ir galva šiuo metų laiku gauna visai kitokias sąlygas nei vasarą.

Vasarą ilgesnė diena, daugiau judėjimo, šviežias oras ir lengvesnis maistas daugeliui padeda net nepastebint jaustis žvaliau. Rudenį ritmas susispaudžia: rytai tamsūs, darbo diena ilga, grįžtama jau prieblandoje, o šiltas, saldus maistas pažada trumpą jaukumo pertrauką. Bėda prasideda tada, kai tą pertrauką tenka kartoti kelis kartus per dieną.

Kūnas prašo ne vien cukraus, o greito palengvėjimo

Saldumynai patrauklūs ne todėl, kad žmogus staiga „pamiršo“ rūpintis savimi. Cukrus suteikia greitai juntamos energijos, o saldus skonis daugeliui susijęs su atlygiu, saugumu ir poilsiu. Kai esame pavargę, sušalę ar įsitempę, smegenys natūraliai ieško sprendimo, kuris veiktų čia pat, o ne po valandos.

Rudenį prie to prisideda mažiau dienos šviesos. Tamsesni rytai ir vakarai gali paveikti nuotaiką bei budrumą, todėl žmogus dažniau jaučiasi apsnūdęs, irzlus arba tiesiog be ūpo. Tokiu metu bandelė ar šokoladas atrodo kaip paprasčiausias būdas pasikelti nuotaiką. Jie iš tiesų trumpam ją pakelia, tik tas efektas paprastai nėra ilgalaikis.

Kitas dažnas scenarijus – per skubus dienos maistas. Pusryčiams tik kava, pietūs tarp susitikimų, o iki vakaro – vienas obuolys ar jogurtas. Organizmas ilgai kantriai dirba, bet vėliau pareikalauja greitos energijos. Tuomet saldainiai nėra keistas kaprizas: tai gana nuspėjama reakcija į tai, kad normalaus kuro per dieną buvo per mažai.

Didžiausias spąstas laukia ne parduotuvėje, o vakare namuose

Dažnas žmogus saldumynų labiausiai nori ne ryte ir net ne po pietų, o grįžęs namo. Tą akimirką jau būna sukauptas ne tik fizinis alkis, bet ir visos dienos nuovargis: kamštis, darbai, vaikų reikalai, neatsakyti laiškai, šlapias paltas koridoriuje. Saldus užkandis tampa mažu ženklu sau, kad diena bent trumpam baigėsi.

Tėvams tai ypač pažįstama. Kol paruošiama vakarienė, surandami sporto krepšiai, išklausomi dienos įspūdžiai ir dar bandoma atsakyti į paskutinę žinutę iš darbo, šokolado gabalėlis dažnai dingsta net nepajutus skonio. O vėliau atsiranda kaltė, nors iš tiesų žmogus tą minutę bandė nusipirkti kelias sekundes ramybės.

Senjorams rudenį kartais sunkiau išlaikyti įprastą aktyvumą, ypač kai slidu, lyja ar greitai temsta. Mažiau judant ir daugiau būnant namuose, užkandžiavimas tampa ir laiko praleidimo būdu. Dirbantieji biuruose susiduria su kita versija: ant bendro stalo padėta dėžutė saldainių visą dieną tyliai primena apie save, o pavargusiam žmogui atsispirti jai sunkiau nei atrodo iš šalies.

Čia nėra vienos kaltos pusės. Maisto gamintojai puikiai žino, kad saldūs produktai turi būti patogūs, ryškūs ir lengvai pasiekiami, tačiau pasirinkimą veikia ne vien pakuotė. Žmogus gyvena ritme, kuriame poilsis dažnai atidedamas, valgymas vyksta skubant, o saldainis tampa pigiausia ir greičiausia paguoda.

Rudenį nuolat norisi saldumynų: silpna valia čia niekuo dėtaNuotrauka: Pixabay / PublicDomainPictures

Ne draudimai, o sotūs tarpai tarp jų

Bandymas rudenį visiškai uždrausti sau saldumynus neretai baigiasi tuo, kad apie juos galvojama dar daugiau. Daug naudingiau pirmiausia pasižiūrėti, ar dienoje yra normalūs pusryčiai ir pietūs, po kurių sotumas laikosi ilgiau. Maistas, kuriame yra baltymų, skaidulų ir šiek tiek riebalų, paprastai padeda išvengti momento, kai ketvirtą valandą popiet atrodo, jog išgelbėti gali tik bandelė.

Jei žinote, kad vakare dažniausiai užklumpa saldaus noras, verta jam pasiruošti be didelių revoliucijų. Grįžus namo pirmiausia suvalgyti įprastą vakarienę ar suplanuotą sotų užkandį dažnai yra veiksmingiau nei vaikščioti aplink spintelę ir kartoti sau „negalima“. Kartais užtenka šiltos arbatos, vaisiaus su natūraliu jogurtu, saujos riešutų ar kelių gabalėlių sąmoningai pasirinkto šokolado, o ne atsitiktinio valgymo stovint prie stalviršio.

Padeda ir visai ne mitybiniai dalykai: trumpas pasivaikščiojimas šviesiu paros metu, regularesnis miegas, keliolika minučių be telefono po darbo. Jie nepavers žmogaus abejingu desertams, ir tokio tikslo nereikia. Tačiau kai nuovargio mažiau, saldumynai vėl grįžta į savo vietą – tampa maloniu pasirinkimu, o ne avarine pagalba.

Kada verta įsiklausyti atidžiau

Jeigu saldaus noras atsirado staiga, yra labai stiprus ir kartu vargina neįprastas troškulys, dažnas šlapinimasis, didelis nuovargis ar nepaaiškinami svorio pokyčiai, vien rudens nuotaikomis visko nurašyti nereikėtų. Tokiais atvejais protinga pasitarti su gydytoju. Taip pat verta ieškoti pagalbos, jei maistas nuolat tampa vieninteliu būdu tvarkytis su nerimu, liūdesiu ar įtampa.

Tačiau daugeliu atvejų rudens potraukis saldumynams yra signalas ne apie silpną valią, o apie per mažai šviesos, poilsio, reguliaraus maisto ir paprasto jaukumo. Žmogus pyksta ne dėl vieno sausainio. Jis pyksta todėl, kad atrodo praradęs kontrolę.

Galbūt šį rudenį verta pradėti ne nuo pažado „daugiau niekada“, o nuo paprastesnio klausimo: ko man iš tikrųjų dabar trūksta? Kartais atsakymas bus šokoladas – ir tai visai nėra tragedija. Tačiau dažniau už jo slypi šilta vakarienė, poilsis, dienos šviesa ir teisė nebūti tobulu žmogumi, kai už lango jau ketvirtą valandą vakaro atrodo lyg naktis.

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!