Sveikesnė už skumbrę, bet lietuviai pro ją praeina: ši žuvis parduotuvėse lieka beveik nepastebėta

Lietuvoje žuvies pasirinkimas dažnai sukasi tuo pačiu ratu. Lašiša, menkė, silkė, skumbrė, kartais lydeka ar upėtakis. Prie šių pavadinimų esame pripratę, žinome, kaip juos paruošti, todėl prie šaldiklio ilgai nesvarstome.

Tačiau tarp mažiau pažįstamų žuvų slepiasi stauridė. Ji suteikia kokybiškų baltymų, omega-3 riebalų rūgščių ir vertingų mineralų, o jos mėsa paprastai būna ne tokia riebi kaip skumbrės. Vis dėlto Lietuvos pirkėjai šią žuvį renkasi retai. Vieniems neaišku, koks jos skonis, kiti net nežino, ką su ja veikti virtuvėje.

O gaila. Tinkamai paruošta stauridė gali tapti nebrangia ir malonia alternatyva įprastai skumbrei, ypač kai norisi sotesnės žuvies, kuri kepdama nesubyra į gabalus.

Stauridė Lietuvos parduotuvėse dar laukia savo eilės

Lietuviai dažniausiai renkasi gerai pažįstamas žuvis. Šaldytos menkių filė, skumbrės, silkės gaminiai ar lašišos kepsniai atrodo saugus pasirinkimas, nes jų skonis ir paruošimo būdai nekelia klausimų.

Stauridė mūsų parduotuvėse sutinkama rečiau. Dažniausiai ji parduodama šaldyta, visa arba jau išvalyta. Šviežios stauridės galima aptikti specializuotose žuvies parduotuvėse ar didesniuose prekybos centruose, tačiau tai priklauso nuo sezono ir tiekimo.

Šios žuvys daugiausia gyvena šiltesniuose Atlanto vandenyno regionuose, Viduržemio ir Juodojoje jūrose. Kartais jų aptinkama ir Baltijos jūros vandenyse, tačiau Lietuvos prekybos vietas paprastai pasiekia importuotas laimikis.

Stauridė ypač gerai žinoma Pietų Europoje. Ten ji kepama ant grotelių, ruošiama keptuvėje, marinuojama ar tiekiama su citrina ir šviežiomis žolelėmis. Kitaip tariant, niekas jos nelaiko prastesne žuvimi vien todėl, kad ji nėra lašiša.

Koks stauridės skonis?

Stauridės mėsa yra tvirta, gana sultinga ir šiek tiek tamsesnė nei menkės ar kitų baltųjų žuvų. Ji turi ryškesnį jūrinį aromatą, todėl visiškai neutralaus skonio mėgėjams iš pradžių gali pasirodyti neįprasta.

Skoniu stauridė primena skumbrę, tačiau dažniausiai yra liesesnė. Jos tekstūra kompaktiška, todėl kepama žuvis lengvai neišyra ir nevirsta koše vos palietus mentele. Tai patogu ruošiant ją keptuvėje ar ant grotelių.

Didelių kulinarinių gudrybių čia nereikia. Stauridė turi pakankamai išraiškingą skonį, todėl ją lengva sugadinti per didele prieskonių krūva. Dažniausiai pakanka citrinos sulčių, trupučio aliejaus, česnako, druskos, pipirų ir petražolių.

Prie jos taip pat dera rozmarinas, čiobreliai, krapai, kepti pomidorai, svogūnai ir alyvuogės. Lietuviškesniam variantui žuvį galima tiekti su virtomis ar orkaitėje keptomis bulvėmis bei šviežių kopūstų salotomis.

Skani žuvis

Kodėl verta ją įtraukti į valgiaraštį?

Stauridė yra visaverčių baltymų šaltinis. Baltymai padeda ilgiau jaustis sotiems, yra svarbūs raumenims ir organizmo audinių atsinaujinimui. Tai ypač aktualu žmonėms, kurie nori sumažinti mėsos kiekį racione, bet nenori po vakarienės po valandos vėl ieškoti sumuštinio.

Šios žuvies energinė vertė gali skirtis priklausomai nuo rūšies, sugavimo vietos ir paruošimo būdo, tačiau 100 gramų žalios stauridės dažnai turi maždaug 110–130 kilokalorijų. Kepant gausiame aliejaus kiekyje kalorijų, žinoma, gerokai padaugėja.

Stauridėje taip pat yra omega-3 riebalų rūgščių. Jos svarbios širdies, kraujagyslių ir smegenų veiklai. Tačiau neverta tikėtis, kad viena žuvies porcija kompensuos visą savaitę valgytus pusfabrikačius. Didžiausią naudą duoda bendras mitybos vaizdas ir reguliarus žuvies vartojimas.

Be to, stauridė gali suteikti vitamino B12, seleno, fosforo ir kitų mineralinių medžiagų. Jų kiekis skiriasi, todėl tikslių skaičių nereikėtų taikyti kiekvienai parduotuvėje rastai žuviai. Vis dėlto kaip įvairios mitybos dalis stauridė tikrai turi ką pasiūlyti.

Ar ji iš tiesų sveikesnė už skumbrę?

Čia verta pristabdyti. Vadinti stauridę vienareikšmiškai sveikesne už skumbrę būtų per drąsu. Abi žuvys turi vertingų maistinių medžiagų, o skumbrė paprastai išsiskiria didesniu omega-3 riebalų kiekiu.

Stauridės pranašumas tas, kad ji dažnai būna liesesnė ir mažiau kaloringa. Todėl ji gali labiau tikti žmogui, kuris stebi bendrą suvartojamų riebalų ar kalorijų kiekį.

Skumbrė savo ruožtu yra riebesnė, sotesnė ir intensyvesnio skonio. Taigi geresnės žuvies čia nėra. Yra tik skirtingi pasirinkimai skirtingiems poreikiams.

Perkant verta atkreipti dėmesį ir į žuvies kilmę, sugavimo rajoną, laikymo sąlygas bei galiojimo datą. Užšaldyta žuvis neturėtų būti padengta storu ledo sluoksniu, o pakuotėje neturėtų matytis gausybės sniego ar ledo kristalų. Tai gali rodyti, kad produktas buvo laikomas netinkamai arba atitirpintas ir vėl užšaldytas.

Kaip paruošti stauridę be bereikalingo vargo

Paprasčiausias būdas – kepti orkaitėje. Išvalytą žuvį nusausinkite, įtrinkite druska, pipirais ir smulkintu česnaku. Į pilvo ertmę įdėkite kelis citrinos griežinėlius bei šakelę petražolių. Paviršių lengvai patepkite aliejumi.

Žuvį galima kepti maždaug 190 laipsnių temperatūroje. Tikslus laikas priklauso nuo jos dydžio, tačiau nedidelei stauridei paprastai pakanka maždaug 20–25 minučių. Mėsa turi tapti matinė ir lengvai atsiskirti nuo kaulo.

Lengvai vakarienei stauridę suvyniokite į kepimo popierių su vyšniniais pomidorais, svogūnais ir citrina. Taip ruošiama žuvis išlieka sultingesnė, o virtuvėje mažiau sklinda intensyvus kvapas.

Stauridę galima kepti ir keptuvėje. Tokiu atveju žuvį gerai nusausinkite, nes šlapias paviršius ne apskrus, o pradės troškintis. Kepkite vidutinėje kaitroje, neverskite kas pusę minutės ir neperlaikykite. Perkepta žuvis tampa sausa, kad ir kiek citrinos ant jos išspaustumėte.

Mažai pažįstamas pavadinimas dar nereiškia prasto pasirinkimo

Stauridė netaps stebuklingu maistu, kuris vienu kąsniu išspręs sveikatos problemas. Tačiau ji gali padėti paįvairinti kasdienį valgiaraštį ir rečiau sukti ratus tarp tos pačios lašišos, menkės bei skumbrės.

Jeigu parduotuvėje pamatysite stauridę, pirmam bandymui rinkitės paprastą paruošimo būdą. Citrina, česnakas, šiek tiek žolelių ir orkaitė leis suprasti tikrąjį žuvies skonį. Galbūt paaiškės, kad visą laiką pro gerą vakarienę praeidavote vien todėl, kad ant pakuotės buvo nepažįstamas pavadinimas.