Vieną pažadina menkas šnaresys, kitas miega per audrą: kas tuo metu vyksta smegenyse

Viename kambaryje miega du žmonės. Vienas pabunda nuo vos girdimo durų girgžtelėjimo, nuo laiptinėje nuaidėjusio žingsnio ar partnerio lengvo šnaresio. Kitas tuo metu gali ramiai miegoti net tada, kai už lango važiuoja sunkvežimis, loja šuo ar prasideda audra. Iš šalies atrodo neteisinga: kodėl vieno miegas toks trapus, o kito – lyg akmuo?

Atsakymas nėra vien „vienas jautresnis, kitas ne“. Miegas nėra vienoda būsena nuo vakaro iki ryto. Smegenys naktį nuolat pereina per skirtingas fazes, o kiekvienoje jų kitaip sprendžia, ką praleisti į sąmonę, o ką ignoruoti. Todėl tas pats garsas vienu metu gali pažadinti, o kitu – likti beveik nepastebėtas.

Nauji miego tyrimai rodo, kad ypač įdomiai smegenys elgiasi REM miego fazėje – tada, kai dažniausiai sapnuojame ryškiausius sapnus. Būtent šiuo metu smegenys gali silpniau reaguoti į dalį išorinių garsų ir labiau sekti vidinius kūno signalus, pavyzdžiui, širdies plakimą. Tyrimai apie REM miego mikrobusenas rodo, kad vadinamojo fazinio REM metu, kai vyksta greiti akių judesiai, išorinių dirgiklių apdorojimas gali būti labiau nuslopintas.

Miegas nėra išjungtas mygtukas

Daugelis miegą įsivaizduoja kaip visišką atsijungimą. Atsigulei, užmigai, smegenys išsijungė, ryte vėl įsijungė. Bet taip nėra. Net miegant smegenys stebi aplinką. Jos turi rasti pusiausvyrą: leisti kūnui ilsėtis, bet kartu nepraleisti tikro pavojaus.

Todėl žmogus gali neprabusti nuo įprasto foninio triukšmo, bet staiga sureaguoti į kūdikio verksmą, aliarmą, savo vardą ar neįprastą garsą namuose. Ženevos universiteto ir „Institut Pasteur“ mokslininkai yra parodę, kad miegantis žmogaus smegenys gali apdoroti tam tikrus garsus, ypač šiurkščius ar pavojų signalizuojančius garsus, tokius kaip riksmai ar aliarmo tipo signalai.

Tai paaiškina, kodėl ne visi garsai vienodi. Monotoniškas gatvės ūžesys gali likti fone, bet staigus stiklo dūžis pažadins net giliai miegantį žmogų. Smegenys naktį ne tiek „negirdi“, kiek filtruoja.

Kodėl vieną pažadina šnaresys

Lengvas šnaresys gali būti baisiai erzinantis būtent todėl, kad jis nėra visiškai pastovus. Jei garsas monotoniškas, smegenys prie jo pripranta. Bet šnaresys dažnai būna nelygus: tai garsesnis, tai tylesnis, tai sustoja, tai vėl prasideda. Tokie pokyčiai miegant gali būti labiau pastebimi nei vienodas foninis triukšmas.

Ypač jautriai į tai reaguoja žmonės, kurių miegas lengvesnis arba kurie tuo metu yra paviršutiniškesnėje miego fazėje. Jie gali pabusti nuo mažo garso ne todėl, kad garsas labai stiprus, o todėl, kad smegenys tuo momentu buvo arčiau budrumo.

Dar vienas svarbus dalykas – emocinė reikšmė. Jei žmogus jau kelias naktis neišsimiega dėl partnerio knarkimo, net menkas šnaresys jam gali tapti signalu: „vėl prasideda“. Kūnas įsitempia, dėmesys užsikabina, ir užmigti tampa dar sunkiau.

Kartais garsas pažadina ne dėl savo stiprumo, o dėl to, kad žmogus jo laukia.

Jautrumas miegant

Kodėl kitas negirdi net garsių garsų

Kitas žmogus gali tuo pačiu metu miegoti visiškai ramiai, nes jo smegenys yra kitoje miego fazėje arba kitaip filtruoja aplinką. REM miego metu smegenys aktyvios, sapnai gali būti ryškūs, bet išorinio pasaulio signalai ne visada gauna pirmenybę.

Mokslininkai kalba apie pusiausvyrą tarp eksterocepcijos ir interocepcijos. Paprastai sakant, eksterocepcija yra informacija iš išorės – garsai, šviesa, prisilietimai. Interocepcija yra vidiniai kūno signalai – širdies plakimas, kvėpavimas, kūno būsena. Tyrimai rodo, kad REM miego metu šių signalų svarba gali persiskirstyti, o širdies veiklos apdorojimas smegenyse turi savitų požymių.

Todėl žmogus, kuris „negirdi nieko“, nebūtinai miega kažkaip geriau ar blogiau. Jo smegenys tuo metu gali būti labiau pasinėrusios į vidinę būseną ir mažiau reaguoti į dalį aplinkos garsų.

Vis dėlto tai nereiškia, kad miegantis žmogus visiškai praranda ryšį su pasauliu. Jeigu garsas bus pakankamai netikėtas, reikšmingas ar pavojingas, smegenys gali reaguoti net miego metu.

Kodėl sapnų fazė tokia keista

REM miegas dažnai vadinamas sapnų faze, nors sapnuoti galima ir kitais miego etapais. Šiuo metu smegenų veikla kai kuriais aspektais primena budrumą, bet kūnas būna tarsi pristabdytas. Tai apsaugo mus nuo to, kad fiziškai vykdytume sapnų veiksmus.

Įdomu tai, kad REM miegas nėra vienodas. Mokslininkai skiria fazinį REM, kai vyksta greiti akių judesiai, ir toninį REM, kai tokių judesių nėra. Tyrimai rodo, kad būtent fazinio REM metu reakcijos į išorinius garsus gali būti silpnesnės, o smegenų veikla labiau susijusi su vidiniais procesais.

Todėl kai žmogus sapnuoja ryškų sapną, išorinis pasaulis kartais tampa antraeilis. Partneris gali pasakyti, kad buvo triukšmas, o žmogus ryte nuoširdžiai nieko neprisimins. Ne todėl, kad meluoja. Tiesiog tuo metu jo smegenys buvo kitame režime.

Kodėl vieną naktį tas pats žmogus girdi viską, o kitą – nieko

Miego jautrumas nėra pastovus. Tas pats žmogus vieną naktį gali pabusti nuo menkiausio garso, o kitą – neprisiminti net triukšmingos audros. Tam įtakos turi nuovargis, stresas, miego trūkumas, alkoholis, vaistai, kambario temperatūra, sveikata ir net tai, ko žmogus laukia ryte.

Jei žmogus labai pavargęs, kūnas gali stipriau „reikalauti“ miego ir mažiau reaguoti į aplinką. Jei žmogus nerimauja, laukia svarbaus skambučio ar bijo pramiegoti, miegas tampa budresnis. Tada pažadinti gali net smulkmena.

Tėvai tai pažįsta puikiai. Jie gali negirdėti gatvės triukšmo, bet pabusti nuo vos girdimo vaiko sujudėjimo. Smegenims tas garsas turi reikšmę, todėl jis praleidžiamas pro filtrą daug greičiau.

Biologinis laikrodis taip pat turi reikšmės

Yra žmonių, kurie pabunda beveik tiksliai tuo pačiu metu net be žadintuvo. Tai dažniausiai nėra mistinis talentas. Dažniau tai gerai susiderinęs biologinis ritmas.

Prieš įprastą pabudimo laiką organizmas pamažu ruošiasi rytui: mažėja melatonino, keičiasi kūno temperatūra, aktyvėja hormoniniai procesai. Jei žmogus kasdien eina miegoti ir keliasi panašiu metu, kūnas išmoksta šio ritmo. Tada pabudimas tampa švelnesnis.

O štai „snaudimo“ mygtukas dažnai padaro priešingai. Kelios papildomos minutės atrodo kaip dovana, bet jos gali įstumti į naują miego ciklo pradžią. Kai žadintuvas vėl išplėšia iš miego, žmogus jaučiasi dar labiau apsunkęs.

Todėl kartais geriau atsikelti po pirmo žadintuvo nei dešimt kartų derėtis su rytiniu miegu.

Kada šnaresys jau ne tik erzinantis garsas

Paprastas šnaresys ne visada reiškia ligą. Tačiau jei knarkimas labai garsus, žmogus miegodamas nustoja kvėpuoti, springsta, ryte jaučiasi neišsimiegojęs, skauda galvą ar dieną nuolat ima miegas, tai gali būti signalas pasitarti su gydytoju. Mayo Clinic nurodo, kad knarkimas kartu su kvėpavimo pauzėmis, dusimu naktį, rytiniais galvos skausmais ar stipriu mieguistumu dieną gali būti susijęs su miego apnėja.

Tai svarbu ne tik tam žmogui, kuris miega šalia ir neišsimiega. Miego apnėja gali bloginti paties knarkiančio žmogaus miego kokybę, savijautą ir sveikatą. Todėl nuolatinio stipraus knarkimo nereikėtų nurašyti vien kaip „šeimos garso takelio“.

Ką daryti, jei pabundate nuo menkiausio garso

Pirmiausia verta suprasti, kad jautrus miegas nėra charakterio trūkumas. Tai gali būti jūsų nervų sistemos ypatumas, streso požymis arba tiesiog netinkamos miego sąlygos. Jei kambaryje per šilta, šviesu, sausas oras ar žmogus eina miegoti pervargęs, miegas dažnai tampa prastesnis.

Gali padėti paprasti dalykai: pastovus miego grafikas, tamsesnis kambarys, vėsesnė temperatūra, mažiau telefono prieš miegą, ausų kištukai arba pastovus foninis garsas, pavyzdžiui, ventiliatorius ar baltasis triukšmas. Pastovus garsas kartais padeda, nes užmaskuoja netikėtus šnaresius, kaimynų žingsnius ar laiptinės garsus.

Jei problema yra partnerio knarkimas, geriau ją spręsti ne pykčiu vidury nakties, o ramiai dieną. Kartais padeda miego poza, alkoholio vengimas vakare, svorio korekcija ar gydytojo konsultacija. Bet svarbiausia nepripratinti savęs kentėti metų metus.

Smegenys naktį dirba gudriau, nei atrodo

Tai, kad vieną žmogų pažadina lengvas šnaresys, o kitas negirdi net stipraus triukšmo, nėra paprasta užgaida. Miegodamos smegenys visą naktį filtruoja pasaulį: vienus signalus laiko nereikšmingais, kitus praleidžia, dar kitus susieja su sapnais ar vidine kūno būsena.

Todėl miegas nėra tyla. Tai aktyvus darbas, kurio mes patys beveik nejaučiame. Smegenys nusprendžia, kada saugoti poilsį, o kada pažadinti. Kartais jos suklysta ir pažadina nuo menkniekio. Kartais, priešingai, leidžia pramiegoti garsus, kurie kitam atrodytų neįmanomi nepastebėti.

Ir būtent dėl to žmonės taip skirtingai miega tame pačiame kambaryje. Vienam naktis pilna mažų garsų. Kitam – tik tamsi pauzė iki ryto.

Šaltinis: https://www.newsweek.com/scientists-think-they-know-why-some-people-sleep-through-anything-12277143