Ji atrodo sveika, reklamuojama kaip „auksinis“ omega-3 šaltinis ir be didelių diskusijų keliauja į pirkėjų krepšelius. Tačiau ūkiuose auginta lašiša jau seniai nebėra tik nekaltas pasirinkimas vakarienei. Kol dalis pasaulio šalių nuo jos nusisuko, Vidurio Europoje ji vis dar valgoma beveik kasdien – net ir žinant, kas slepiasi už rausvos mėsos spalvos.
Ūkiuose auginta lašiša šiandien dominuoja parduotuvių lentynose, nes yra pigi, lengvai prieinama ir vizualiai patraukli. Tačiau vis daugiau ekspertų atvirai kalba, kad jos saugumas yra ne toks akivaizdus, kaip norėtųsi manyti. Problema slypi ne vien galutiniame produkte, bet visoje gamybos grandinėje – nuo veisimo sąlygų iki to, kas patenka į žmogaus organizmą kartu su žuvies porcija.
Tankis, ligos ir cheminė rutina
Po pirmojo augimo etapo lašišos perkeliamos į didelius tinklinius rezervuarus jūroje, kur laikomos itin dideliu tankumu. Tokios sąlygos tampa idealia terpe ligoms ir parazitams, ypač jūrinėms utėlėms, plisti. Kad nuostoliai būtų suvaldomi, ūkiuose reguliariai naudojami antibiotikai, antiparazitiniai preparatai ir kitos cheminės medžiagos.
Norvegų aplinkosaugos aktyvistas Kurtas Oddekalvas tokią produkciją yra pavadinęs „mirtinu cheminių medžiagų kokteiliu“. Skaičiai taip pat nedžiugina – skelbiama, kad iki sugavimo neišgyvena nuo 15 iki 20 procentų žuvų, o dalis pašarų ir vaistų likučių patenka tiesiai į aplinką. Tai ne tik ekologinė, bet ir maisto saugos problema.
Kuo skiriasi mėsa, kurią valgome
Ūkiuose augintos lašišos šeriamos pramoninėmis granulėmis, kuriose yra žuvų miltų, konservantų ir specialių dažiklių. Būtent pastarieji suteikia mėsai vartotojams įprastą rausvą atspalvį. Tačiau tyrimai rodo, kad tokios mėsos sudėtis reikšmingai skiriasi nuo laukinėje gamtoje sugautos lašišos.
Analizės atskleidžia didesnį riebalų kiekį ir didesnę tam tikrų cheminių junginių koncentraciją. Kalbama apie PCB, dioksinus ir pesticidus – medžiagas, kurios linkusios kauptis riebaliniame audinyje. Būtent todėl ūkiuose auginta lašiša vis dažniau siejama su galimomis ilgalaikėmis sveikatos rizikomis.
Ekspertų vertinimu, šie junginiai gali neigiamai veikti skydliaukės veiklą, didinti onkologinių ligų – įskaitant plaučių ir kepenų vėžį – riziką. Didžiausią pavojų jie kelia jautriausioms grupėms: nėščiosioms, vaikams, senjorams ir žmonėms su nusilpusia imunine sistema. Tai jau nebėra teorinės diskusijos – būtent šiais argumentais remiasi šalys, kurios nusprendė imtis griežtų sprendimų.
Kai kurios šalys pasakė „ne“
Remiantis pateikiamais duomenimis, Australija ir Naujoji Zelandija nusprendė uždrausti ūkiuose augintos lašišos gamybą, pardavimą ir vartojimą. Sprendimai buvo grindžiami galimu neigiamu poveikiu sveikatai, mažesniu omega-3 riebalų rūgščių kiekiu bei papildoma rizika nėščioms moterims.
Šios valstybės pasirinko atsargumo principą – net jei rizika nėra šimtaprocentinė, ji laikoma per didele, kad būtų ignoruojama. Tuo tarpu kitose Europos šalyse, įskaitant Lenkiją, tokia lašiša vis dar laikoma kasdieniu produktu, apie kurio kilmę ir sudėtį kalbama nenoriai.
Ką tai reiškia vartotojui
Diskusija apie ūkiuose augintą lašišą šiandien nebėra vien tik ekologų ar nišinių ekspertų tema. Ji tiesiogiai paliečia kiekvieną, kuris perka žuvį tikėdamasis pasirinkti sveikesnį variantą. Skirtumas tarp laukinėje gamtoje sugautos ir pramoniniuose ūkiuose užaugintos lašišos nėra tik skonio ar kainos klausimas – tai skirtingos kilmės, sudėties ir rizikos produktai.
Kol vienos šalys nusprendė nebeeksperimentuoti su vartotojų sveikata, kitos dar tik pradeda kelti klausimus. O sprendimas, ką dėti į lėkštę, kol kas lieka paties pirkėjo rankose – net jei informacija apie pasekmes tampa vis garsesnė.
Šaltinis: https://kobieta.wp.pl/niektore-kraje-zakazaly-polacy-wciaz-moga-sie-zajadac-7252528769595712a
