Žiovulys – refleksas, kurį daugelis bando nuslopinti ryte, darbo susitikime ar viešoje vietoje – gali turėti kur kas gilesnę reikšmę, nei iki šiol manyta. Naujausi moksliniai duomenys rodo, kad žiovavimas nėra tik nuovargio ar nuobodulio ženklas. Jis tiesiogiai veikia smegenis, smegenų skysčio judėjimą ir net kraujo tekėjimą.
Tokias išvadas paskelbė Australijos Naujojo Pietų Velso universitetas mokslininkai, atlikę išsamų neurologinį tyrimą. Nors galutinė šio reiškinio paskirtis dar nėra aiški, tyrėjai pripažįsta – atradimas gali padėti iš naujo suprasti, kodėl žiovavimas išliko per visą žmogaus evoliuciją ir kodėl jis būdingas ne tik žmonėms, bet ir daugeliui gyvūnų rūšių.
MRT tyrimas atskleidė netikėtą skirtumą
Tyrime dalyvavo 22 sveiki savanoriai. Jų galvos ir kaklo sritis buvo stebima magnetinio rezonanso tomografu tuo metu, kai jie žiovavo, giliai kvėpavo, sąmoningai slopino žiovulį arba tiesiog kvėpavo įprastai. Mokslininkai tikėjosi, kad žiovavimas ir gilus kvėpavimas MRT vaizduose atrodys panašiai, nes šių veiksmų mechanika iš pirmo žvilgsnio beveik identiška.
Tačiau rezultatai nustebino net pačius tyrėjus. Paaiškėjo, kad žiovaujant smegenų skystis juda visiškai kita kryptimi nei giliai kvėpuojant. Žiovulys tiesiogine prasme „išstumia“ smegenų skystį iš smegenų – to gilaus kvėpavimo metu nebuvo stebėta.
„Žiovavimas privertė smegenų skystį judėti priešinga kryptimi nei gilus kvėpavimas. To tikrai nesitikėjome“, – apie atradimą žurnalui New Scientist komentavo neurologas Adamas Martinacas.
Kraujotaka taip pat keičiasi
Tyrimas parodė, kad tiek gilus kvėpavimas, tiek žiovavimas padidina kraujo nutekėjimą iš smegenų. Tai sukuria daugiau erdvės šviežiam, deguonies prisotintam kraujui patekti į smegenų audinius. Vis dėlto žiovulys čia ir vėl išsiskiria.
Nors žiovaujant kraujotaka neatsistato taip, kaip gilaus kvėpavimo metu, ankstyvoje žiovulio fazėje kraujo tekėjimas per miego arteriją į smegenis padidėjo maždaug trečdaliu. Tyrėjų teigimu, tai gali būti svarbi užuomina, kodėl žiovavimas apskritai egzistuoja kaip biologinis mechanizmas.
Įdomu ir tai, kad ne visiems dalyviams šis efektas pasireiškė vienodai. Vyrams jis buvo fiksuojamas rečiau, tačiau mokslininkai pabrėžia, kad tai galėjo lemti ir paties MRT aparato sukelti matavimo trikdžiai.
Kiekvienas žiovaujame savaip
Dar vienas netikėtas atradimas – kiekvienas tyrimo dalyvis turėjo savitą, pasikartojantį žiovavimo modelį. Mokslininkai tai aiškina tuo, kad kiekvieno žmogaus nervų sistemoje veikia individualus centrinis modelių generatorius, kuris nulemia, kaip tiksliai vyksta šis refleksas.
Tai reiškia, kad žiovavimas nėra atsitiktinis ar chaotiškas veiksmas. Priešingai – jis griežtai reguliuojamas smegenų ir nervų sistemos.
Kodėl taip nutinka – vis dar paslaptis
Didžiausias klausimas, į kurį kol kas nėra aiškaus atsakymo, – kodėl būtent žiovavimas sukelia tokį ryškų smegenų skysčio judėjimą, o gilus kvėpavimas to nedaro. Mokslininkai svarsto kelias hipotezes.
Viena jų teigia, kad žiovavimas gali padėti „išvalyti“ smegenis nuo medžiagų apykaitos toksinų. Kita – kad jis atlieka smegenų vėsinimo funkciją. Tačiau visos teorijos sutaria dėl vieno: žiovulys yra glaudžiai susijęs su smegenų veikla, kraujotaka ir nervų sistema.
Tai reiškia, kad paprastas, kasdienis refleksas gali būti daug svarbesnis mūsų organizmui, nei iki šiol buvome linkę manyti.
Šaltinis: https://geekweek.interia.pl/nauka/news-naukowcy-odkrywaja-niezwykle-dzialanie-ziewania-na-mozg-i-kr,nId,22595233
Ką manote apie tai?
Jūsų nuomonė svarbi! Parašykite komentarą žemiau arba pasidalinkite straipsniu su draugais.
