Uzbekistanas imasi radikalių pokyčių, kurie gali iš esmės pakeisti tai, kaip gyventojai atsiskaito už prekes ir paslaugas. Nuo 2026 metų balandžio 1 dienos šalyje įsigalioja griežti ribojimai atsiskaitymams grynaisiais pinigais. Nors valdžia šį žingsnį aiškina kova su šešėline ekonomika ir korupcija, visuomenėje reforma jau sukėlė daug įtampos, o kartu išryškino ir rimtas infrastruktūros problemas.
Prezidento dekretu įtvirtinta reforma faktiškai verčia gyventojus atsisakyti grynųjų pinigų daugelyje kasdienių bei didesnės vertės sandorių. Oficialiai deklaruojamas tikslas – modernizuoti finansų sistemą ir užtikrinti, kad kuo daugiau pinigų srautų būtų registruojami skaitmeninėse platformose. Taip siekiama mažinti neoficialios ekonomikos mastą, stiprinti kontrolę ir riboti korupcijos riziką.
Už ką nuo šiol teks atsiskaityti tik negrynaisiais
Naujasis reguliavimas apima labai platų prekių ir paslaugų spektrą. Nuo šiol elektroniniai mokėjimai tampa privalomi atsiskaitant už valstybines administracines paslaugas, komunalines paslaugas, tokias kaip elektra, dujos ir vanduo, taip pat už alkoholio ir tabako gaminius. Be grynųjų pinigų nebebus apsieinama ir transporto sektoriuje – už degalus degalinėse bei elektromobilių įkrovimą teks mokėti tik kortele arba per mobiliąsias programėles.
Ypatingas dėmesys skiriamas nekilnojamojo turto ir transporto priemonių rinkai. Butų, namų, žemės sklypų pirkimo ir pardavimo sandoriai nuo šiol bus vykdomi tik negrynaisiais pinigais. Tas pats galios ir automobilių prekybai, ypač jei kalbama apie naujesnes transporto priemones. Be to, visos operacijos, kurių vertė viršija 25 milijonus somų, privalės būti registruojamos sistemoje, todėl šešėlinei apyvartai paliekama vis mažiau erdvės.
Nauja sandorių tvarka keičia ir nekilnojamojo turto rinką
Siekiant užtikrinti didesnį saugumą stambių sandorių metu, Uzbekistano Teisingumo ministerija įdiegė elektroninę duomenų apsikeitimo sistemą tarp bankų ir notarų. Iki šiol įprastas atsiskaitymas grynaisiais pasirašius dokumentus dabar pakeičiamas deponuotų sąskaitų mechanizmu, kuris visą procesą perkelia į kontroliuojamą skaitmeninę aplinką.
Pagal naują tvarką pirkėjas pirmiausia turi pervesti lėšas į banką. Tada bankas elektroniniu būdu informuoja notarą, kad reikiama suma yra užtikrinta. Tik gavęs šį patvirtinimą notaras leidžia šalims pasirašyti sutartį. Po to, kai formalumai visiškai užbaigiami, pinigai pervedami pardavėjui. Taip siekiama sumažinti sukčiavimo riziką ir apsaugoti abi sandorio puses, tačiau praktikoje tai reiškia ir kur kas mažiau lankstumo nei anksčiau.
Visuomenė pyksta: reforma išryškino ir silpnąsias sistemos vietas
Nors valdžia tvirtina, kad tokie pokyčiai būtini moderniai ekonomikai, daliai gyventojų ši reforma tapo rimtu išbandymu. Viena didžiausių problemų – nepasirengusi infrastruktūra. Kai kuriose degalinėse, kur atsiskaitymai grynaisiais tapo nebegalimi, dėl ryšio sutrikimų ir terminalų stokos susidarė ilgos eilės, o dalis žmonių tiesiog negalėjo laiku įsigyti degalų.
Ne mažesnį nepasitenkinimą sukėlė ir papildoma finansinė našta. Gyventojai, kurie vis dar turi santaupų grynaisiais, neretai priversti jas įnešti į mokėjimo korteles per tarpininkus, o už tai taikomi komisiniai mokesčiai. Praktikoje tai reiškia, kad dalis žmonių netenka dalies savo pinigų vien tam, kad galėtų jais naudotis naujoje sistemoje. Būtent todėl socialiniuose tinkluose vis dažniau keliami klausimai, kam ši reforma iš tiesų naudingiausia – visuomenei, valstybei ar mokėjimų tarpininkams.
Politinė kritika tik stiprėja
Reforma jau susilaukė ir politinio pasipriešinimo. Opozicijos atstovai ją vadina prieštaringa ir kelia klausimą, ar tokie ribojimai neprieštarauja pačiam teisėtos mokėjimo priemonės principui. Kritikai atkreipia dėmesį į akivaizdų paradoksą: nacionalinė valiuta tebėra oficiali atsiskaitymo priemonė, tačiau realybėje jos naudojimas vis labiau siaurinamas.
Nepaisant to, Uzbekistano centrinio banko vadovybė išlieka optimistiška. Jų vertinimu, skaitmeniniai mokėjimai yra ne suvaržymas, o patogesnė ir modernesnė atsiskaitymo forma. Šią poziciją sustiprina ir statistika, rodanti, kad gyventojų, besinaudojančių skaitmeniniais mokėjimo būdais, dalis per kelerius metus smarkiai išaugo. Vis dėlto vien skaičiai dar nereiškia, kad visa visuomenė pasirengusi taip sparčiai atsisakyti grynųjų.
Galutinis klausimas lieka tas pats: ar Uzbekistanui pavyks suderinti ambicingą skaitmeninę viziją su kasdiene realybe, kurioje milijonai žmonių vis dar priklauso nuo fizinių pinigų. Būtent čia ir paaiškės, ar ši reforma taps modernizacijos sėkmės istorija, ar skausmingu eksperimentu, kurio kainą pirmiausia sumokės paprasti gyventojai.
