Lietuva naujame „vidutinio skurdo“ vertinime atsidūrė blogiausioje ES vietoje, nes čia, skaičiuojant pagal šią metodiką, 1 JAV doleriui uždirbti reikia gerokai daugiau laiko nei turtingiausiose Bendrijos šalyse. Tai nėra įprastas BVP ar algų reitingas – rodiklis bando parodyti, kiek realiai „brangus“ yra skurdas kasdienio darbo laiko požiūriu.
Pagal Oksfordo universiteto ekonomisto Olivierio Stercko sukurtą „average poverty“ metodiką, kurią aprašė ir tarptautinė žiniasklaida, skurdas vertinamas ne vien pagal vidutines pajamas ar nacionalinį turtingumą, bet pagal tai, kiek laiko žmogui reikia dirbti, kad uždirbtų tam tikrą pinigų sumą. „Luxembourg Times“ skelbė, kad pagal šį matą Liuksemburgas yra tarp mažiausiai skurdžių šalių, o pats metodas leidžia kitaip palyginti valstybių gyventojų ekonominę padėtį.
Skaičius, kuris nemalonus Lietuvai: 76,4 minutės
„Verslo žinių“ cituojamais duomenimis, Lietuvoje 1 JAV doleriui uždirbti pagal šią metodiką pernai reikėjo 76,4 minutės. Palyginimui, Liuksemburge tam reikėjo beveik 21 minutės, Nyderlanduose – apie 24 minučių, Vokietijoje – 26 minučių, Belgijoje – 27 minučių, Kipre – 30 minučių.
Toks palyginimas Lietuvos atveju skamba ypač aštriai: pagal šią skaičiavimo logiką Lietuva buvo maždaug 3,6 karto skurdesnė už Liuksemburgą ir apie 3 kartus skurdesnė už Nyderlandus, Vokietiją, Belgiją ar Kiprą.
Svarbu tai, kad šis rodiklis nėra tas pats, kas įprastas atlyginimų, BVP vienam gyventojui ar skurdo rizikos palyginimas. Jis žiūri į skurdą per darbo laiko kainą: kiek žmogui reikia dirbti, kad pasiektų tą pačią piniginę ribą. Dėl to skirtumai tarp šalių tampa labai lengvai suprantami – ne procentais ar abstrakčiais indeksais, o minutėmis.
Šiame kontekste geriau atrodo ir kai kurios regiono šalys. Estijoje 1 JAV doleriui uždirbti, kaip skelbiama, reikėjo apie 51 minutės, Lenkijoje – beveik 44 minučių. Tai reiškia, kad Lietuva šiame konkrečiame vertinime atsilieka ne tik nuo Vakarų Europos, bet ir nuo dalies artimesnių kaimynių.
Kodėl šis vertinimas skaudesnis nei įprasti ekonomikos rodikliai
Lietuvos ekonomikos augimo istorijoje dažnai pabrėžiami geri makroekonominiai rezultatai: augęs darbo užmokestis, modernėjanti ekonomika, investicijos, didėjantis vartojimas. Tačiau tokie skaičiai ne visada atsako į paprastą klausimą – kiek realiai žmogui kainuoja kasdienis gyvenimas ir kiek darbo reikia, kad jis pasiektų bazinį pajamų lygį.
Būtent čia „vidutinio skurdo“ metodika tampa nemaloni. Ji parodo ne bendrą šalies įspūdį, o santykį tarp žmonių pajamų ir skurdo patirties. Kitaip tariant, Lietuva gali atrodyti geriau pagal vienus rodiklius, bet prastai pagal kitus, jei daliai gyventojų kasdienis pajamų trūkumas išlieka labai realus.
Tai patvirtina ir nacionalinė statistika. Skurdo rizikos lygis Lietuvoje 2025 metais siekė 22,6 proc., tai yra 1,1 procentinio punkto daugiau nei 2024 metais. Apie 653 tūkst. šalies gyventojų gyveno žemiau skurdo rizikos ribos, skelbė Valstybės duomenų agentūros duomenimis remdamasi BNS.
Tai reiškia, kad kalba eina ne apie teorinę ekonomistų diskusiją. Skurdo tema Lietuvoje tiesiogiai liečia šimtus tūkstančių žmonių – nuo vienišų gyventojų ir pensininkų iki šeimų, kurioms pajamų augimas ne visada suspėja paskui kainas.
Kodėl „skurdžiausia ES šalis“ nereiškia vieno paprasto nuosprendžio
Vis dėlto šį vertinimą reikia skaityti tiksliai. Teiginys, kad Lietuva pagal šią metodiką įvertinta kaip skurdžiausia ES šalis, nereiškia, kad pagal visus įmanomus rodiklius Lietuva yra paskutinė Europos Sąjungoje. Skirtingi skurdo matai rodo skirtingus dalykus.
Pavyzdžiui, įprastas skurdo rizikos lygis matuoja, kiek žmonių gyvena žemiau tam tikros pajamų ribos savo šalyje. Absoliutus skurdas, santykinis skurdas, dirbančiųjų skurdas, pajamų nelygybė ir naujasis „vidutinio skurdo“ rodiklis nėra tapatūs. Vienas gali parodyti pajamų pasiskirstymą šalies viduje, kitas – gyventojų perkamąją galią, trečias – darbo laiko kainą.
Todėl šis reitingas svarbus ne kaip etiketė, o kaip įspėjimas. Jis parodo, kad net augant atlyginimams dalis Lietuvos gyventojų vis dar gyvena labai pažeidžiamai, o atotrūkis nuo turtingesnių ES valstybių išlieka didelis.
Ypač svarbu tai, kad skurdo problema Lietuvoje nėra tik nedarbo problema. „Verslo žinios“ anksčiau, remdamosi Eurostato duomenimis, skelbė, kad 2024 m. skurdo rizikoje buvo 8,3 proc. dirbančių Lietuvos gyventojų – beveik tiek pat, kiek ES vidurkis. Tai rodo, kad net darbas ne visada garantuoja saugumą, ypač jei pajamos mažos, šeima didesnė arba išlaidos sparčiai auga.
Ką šis rodiklis iš tikrųjų pasako apie Lietuvą
Svarbiausia šios istorijos detalė – ne pats skaudus reitingas, o klausimas, kodėl tokia atskirtis vis dar išlieka. Jeigu Lietuvoje žmogui reikia kelis kartus daugiau darbo laiko tam pačiam 1 JAV doleriui uždirbti nei Liuksemburge ar Nyderlanduose, tai rodo ne vien algų skirtumą. Tai rodo platesnį ekonominį disbalansą: mažesnį pajamų lygį, dalies gyventojų pažeidžiamumą ir nepakankamą socialinio saugumo pojūtį.
Tokie duomenys ypač svarbūs politiniams sprendimams. Jie primena, kad skurdo mažinimas nėra vien pašalpų klausimas. Tai ir darbo pajamų, ir mokesčių sistemos, ir socialinių paslaugų, ir būsto, ir regionų atskirties, ir pensijų tema.
Lietuvai ši metodika nemaloni, bet naudinga tuo, kad neleidžia pasislėpti už bendrų ekonomikos augimo skaičių. Jei daliai gyventojų vienas doleris vis dar kainuoja gerokai daugiau darbo laiko nei kitose ES šalyse, vadinasi, augimo vaisiai pasiskirsto ne taip, kaip norėtųsi.
Todėl ši žinia nėra tik apie reitingą. Ji apie tai, kad skurdo problema Lietuvoje lieka labai konkreti: ji matuojama ne tik procentais, bet ir minutėmis, kurias žmogus turi dirbti už sumą, kuri turtingesnėse ES šalyse uždirbama kelis kartus greičiau.
