Amerikiečių neurologas Howardas Tuckeris sulaukė 103 metų ir iki labai garbaus amžiaus liko aktyvus profesijoje. Jo ilgo gyvenimo patarimai skamba ne kaip „slaptas receptas“, o kaip blaivus priminimas: protas turi dirbti, nuoskaudos neturi tapti kasdieniu bagažu, o malonumai gyvenime reikalingi – tik ne be ribų.
Ilgaamžiškumą jis siejo ne su viena paslaptimi, o su aktyviu protu
Howardas Tuckeris buvo neurologas iš Klivlando, Ohajo valstijos. Gineso rekordų organizacija skelbia, kad jis mediciną praktikavo nuo 1947 iki 2022 metų, o vėliau dar tęsė darbą savo srityje beveik iki gyvenimo pabaigos; jis mirė 2025 m. gruodžio 22 d.
Tuckeris išgarsėjo ne tik dėl amžiaus. 2021 metais, būdamas 98 metų ir 231 dienos, jis buvo pripažintas seniausiu praktikuojančiu gydytoju. Vėliau Gineso rekordų organizacija pažymėjo ir jo išskirtinai ilgą profesinį kelią – iki 103 metų ir 83 dienų.
Pirmoji jo taisyklė buvo paprasta: neleisti protui užmigti anksčiau už kūną. Tuckeris tikėjo, kad smegenys, kaip ir raumenys, silpnėja tada, kai jų nebenaudojame. Jam tai nebuvo graži frazė – jis pats taip gyveno.
Kai vienas medicininės karjeros etapas baigėsi, jis ieškojo kito. Jis dirbo medicininių ir teisinių konsultacijų srityje, mokėsi naudotis socialiniais tinklais, skaitė, domėjosi, bendravo. Dar įspūdingesnė detalė – būdamas vyresnio amžiaus jis studijavo teisę ir, sulaukęs 67-erių, išlaikė advokatūros egzaminą; šį faktą mini ir Case Western Reserve universiteto publikacija apie jo gyvenimą bei veiklą.
Ši mintis svarbi ne tik tiems, kurie nori dirbti iki šimto. Tuckerio supratimu, „darbas“ nebūtinai reiškia pareigas biure ar oficialią karjerą. Tai gali būti savanorystė, mokymasis, klubas, muzika, skaitymas, naujas įgūdis ar bet kokia veikla, kuri žmogų laiko įsitraukusį į pasaulį.
Kitaip tariant, pavojus prasideda ne tada, kai žmogus išeina į pensiją. Pavojus prasideda tada, kai jis nustoja kuo nors domėtis.
Antra taisyklė – nelaikyti savyje neapykantos
Kai žmonės klausia apie ilgaamžiškumą, dažnai tikisi išgirsti apie mitybą, papildus, sportą ar miego režimą. Tuckeris to nenuvertino, tačiau vieną dalyką laikė ne mažiau svarbiu – požiūrį į gyvenimą.
Jo patirtis buvo labai ilga, todėl joje netrūko netekčių, nusivylimų ir neteisybės. Tačiau jis pabrėžė, kad neapykantos laikymas savyje iš žmogaus atima energiją. Tai nėra tik moralinis patarimas. Ilgalaikis pyktis ir nuolatinė įtampa gali veikti kūną: didinti stresą, bloginti savijautą, veikti kraujospūdį ir širdies sveikatą.
Tuckerio mintis čia labai konkreti: nuoskauda dažnai labiau kenkia tam, kuris ją nešiojasi, negu tam, kuriam ji skirta.
Tai nereiškia, kad žmogus turi viską atleisti akimirksniu ar apsimesti, kad nieko neįvyko. Greičiau tai reiškia, kad apmaudas neturėtų tapti nuolatine gyvenimo būsena. Jei visas vidinis gyvenimas sukasi apie tai, kas ką pasakė, kas liko skolingas, kas neįvertino ar įskaudino, žmogui lieka mažiau vietos smalsumui, ryšiui ir paprastam džiaugsmui.
Tuckeris rinkosi energiją nukreipti kitur – į žmones, darbą, mokymąsi, prasmę. Ir galbūt tai viena priežasčių, kodėl jo ilgaamžiškumo patarimai skamba ne kaip draudimų sąrašas, o kaip kvietimas nesusitraukti.
Trečia taisyklė – saikas, o ne gyvenimas be malonumų
Trečias Tuckerio principas gali nustebinti tuos, kurie ilgaamžiškumą įsivaizduoja kaip nuolatinį savęs ribojimą. Jis nemanė, kad norint ilgai gyventi būtina atsisakyti visų malonumų.
Jis mėgo gerą maistą, vertino žmonos gaminimą, nevengė malonių ritualų. Tačiau pagrindinis žodis buvo ne „draudimas“, o saikas.
Tai labai žmogiška taisyklė. Per daug bet ko – maisto, alkoholio, darbo, sėdėjimo, net rūpesčio – ilgainiui vargina. Bet per mažai džiaugsmo taip pat nuskurdina gyvenimą. Tuckerio požiūris buvo apie pusiausvyrą: salotos ir daržovės gali būti šalia gero kepsnio, darbas – šalia poilsio, disciplina – šalia malonumo.
Šis principas ypač aktualus dabar, kai sveikos gyvensenos patarimai dažnai skamba kaip nuolatinis kaltės jausmas. Vienur sakoma atsisakyti vieno produkto, kitur – kito, trečiur – iš esmės perkurti visą gyvenimą. Tuckerio mintis paprastesnė: nepadarykite iš malonumo gyvenimo centro, bet ir neišmeskite jo visiškai.
Ilgam gyvenimui reikia ne tik taisyklių, bet ir noro gyventi.
Kodėl jo patarimai veikia būtent todėl, kad nėra sensacingi
Tuckeris pats pripažino, kad geri genai ir sėkmė turi reikšmės. Tai svarbu pasakyti garsiai, nes joks žmogus negali visiškai kontroliuoti savo amžiaus ar sveikatos. Tačiau jo istorija primena, kad yra dalykų, kuriuos galima rinktis kasdien: kuo domėtis, kaip reaguoti į nuoskaudas, kiek leisti sau kraštutinumų.
Jo gyvenimas buvo įamžintas ir dokumentiniame filme „What’s Next?“, kurį prodiusavo jo anūkas Austinas Tuckeris; apie šį filmą ir Tuckerio vėlyvo amžiaus aktyvumą rašė ir JAV žiniasklaida.
Būtent klausimas „kas toliau?“ turbūt geriausiai apibūdina jo požiūrį. Ne „kiek man liko“, ne „ko jau nebegaliu“, o kas dar įdomu, ką dar galiu išmokti, kam dar galiu būti naudingas.
Tai ir yra stipriausia jo ilgaamžiškumo pamoka. Ne visi sulauks 103 metų. Ne visi dirbs iki tokio amžiaus. Tačiau daug kas gali pasimokyti iš žmogaus, kuris nepasitraukė iš gyvenimo anksčiau laiko.
Tuckerio trys taisyklės skamba paprastai, bet nėra banalios: lavinkite protą, nenešiokite savyje neapykantos ir mėgaukitės gyvenimu saikingai. Tai ne pažadas gyventi šimtmetį. Tai veikiau būdas neprarasti gyvenimo kokybės dar tada, kai metų skaičius tik didėja.
