Įsivaizduokite situaciją: visi pasaulio žmonės vienu metu turi pasirinkti vieną iš dviejų mygtukų – raudoną arba mėlyną. Jei mėlyną paspaudžia daugiau nei pusė žmonių, išgyvena visi. Jei mažiau nei pusė – išgyvena tik tie, kurie pasirinko raudoną. Skamba kaip žaidimas, bet būtent todėl ši dilema taip stipriai užkabino internetą.
Iš pirmo žvilgsnio atsakymas atrodo paprastas. Vieni iškart sako: „Žinoma, mėlynas.“ Kiti net nesudvejoję renkasi raudoną. O tada prasideda ginčai.
Vieni mėlyną mygtuką vadina žmogiškumo ir pasitikėjimo pasirinkimu. Kiti sako, kad raudonas yra vienintelis racionalus sprendimas, jei nori apsaugoti save. Ir kuo ilgiau apie tai galvoji, tuo aiškiau darosi: ši dilema ne apie mygtukus. Ji apie tai, kaip mes matome kitus žmones.
Mėlynas mygtukas – pasitikėjimo testas
Mėlyną mygtuką renkasi tie, kurie tiki kolektyviniu sprendimu. Jų logika paprasta: jei pakankamai žmonių pasirinks mėlyną, niekas nemirs. Tai moraliai gražiausias variantas, nes jis remiasi mintimi, kad visi galime išsigelbėti tik tada, kai nebandome gudrauti vieni kitų sąskaita.
Bet čia ir prasideda sunkiausia dalis.
Paspausti mėlyną reiškia rizikuoti. Tu tarsi sakai: aš pasitikiu, kad pakankamai kitų žmonių taip pat nepasirinks tik savęs. Tai nėra silpnas sprendimas. Priešingai – tam reikia drąsos, nes savo saugumą iš dalies atiduodi į minios rankas.
Mėlyną dažnai renkasi žmonės, kurie nenori gyventi su mintimi, kad jų sprendimas galėjo prisidėti prie kitų žūties. Jie galvoja ne tik apie save, bet ir apie bendrą rezultatą. Jiems svarbu ne vien išgyventi, bet išgyventi taip, kad po to dar galėtum žiūrėti į save veidrodyje.
Tačiau mėlynojo pasirinkimo kritikai sako: tai naivu. Jie klausia, kodėl reikėtų rizikuoti savo gyvybe tikintis, kad pasaulis pasielgs kilniai. Ir šis klausimas nėra lengvas.
Raudonas mygtukas – savisauga ar egoizmas?
Raudoną mygtuką pasirinkę žmonės dažnai aiškina, kad jie tiesiog mąsto racionaliai. Jei daugiau nei pusė paspaus mėlyną, raudonieji vis tiek išgyvens. Jei mėlyną paspaus per mažai, raudonieji taip pat išgyvens. Iš asmeninės naudos pusės raudonas atrodo saugiausias.
Raudonas mygtukas sako: aš negaliu kontroliuoti kitų, todėl pasirūpinsiu savimi.
Ir čia šis pasirinkimas tampa labai nepatogus. Nes vieniems tai atrodo sveikas savisaugos instinktas. Kitiems – šaltas egoizmas. Dar kiti sako, kad būtent dėl tokių žmonių kolektyviniai sprendimai ir žlunga: visi tikisi, kad kažkas kitas pasirinks atsakomybę, o patys renkasi saugų kelią.
Žaidimų teorijos požiūriu raudonas pasirinkimas atrodo labai stiprus. Jei galvoji tik apie savo išlikimą, jis iš tiesų turi logikos. Bet moralinis klausimas lieka: ar visada geriausias sprendimas yra tas, kuris apsaugo tik tave?
Ši dilema ir užkabino socialinius tinklus, nes ji per kelias sekundes priverčia žmogų pasirinkti, kokiu principu jis vadovaujasi: pasitikėjimu ar apsidraudimu.
Kodėl šis klausimas taip supykdė žmones?
Internete tokios dilemos retai lieka tik žaidimu. Labai greitai žmonės pradeda vertinti ne pasirinkimą, o vieni kitus. Mėlyną pasirinkę raudonuosius vadina savanaudžiais. Raudoną pasirinkę mėlynuosius vadina naiviais. O tada diskusija virsta nebe filosofija, o kova dėl to, kas „geresnis žmogus“.
Būtent todėl tokie klausimai taip tinka socialiniams tinklams. Jie yra paprasti, aštrūs ir verčia reaguoti. Nėra ilgų paaiškinimų, nėra niuansų, tik du mygtukai. Taip arba ne. Aš arba mes. Pasitikėjimas arba savisauga.
Tačiau realiame gyvenime viskas retai būna taip paprasta. Žmogus gali rinktis raudoną ne todėl, kad jam nerūpi kiti, o todėl, kad jis nepasitiki sistema, minia ar ankstesne patirtimi. Kitas gali rinktis mėlyną ne todėl, kad nemoka skaičiuoti, o todėl, kad jam svarbu gyventi pasaulyje, kuriame žmonės dar gali vieni kitais pasitikėti.
Ir galbūt ši dilema labiausiai parodo ne tai, kas teisus, o tai, ko mums labiausiai trūksta.
- Vieniems trūksta saugumo, todėl jie renkasi raudoną.
- Kitiems trūksta pasitikėjimo žmonėmis, todėl jie renkasi mėlyną kaip viltį.
- Dar kiti tiesiog nenori būti tie, kurie išsigelbėja kitų sąskaita.
Štai kodėl šis klausimas toks stiprus. Jis atrodo kaip žaidimas, bet iš tiesų priverčia paklausti: ar kritinę akimirką aš pirmiausia galvočiau apie save, ar apie visus?
Ir atsakymas ne visada toks gražus, kokį norėtume apie save išgirsti.
