Keptuvių ir puodų dangčiai virtuvėje dažnai atrodo nekalčiausiai, bet būtent ant jų riebalai kaupiasi labai greitai. Po kelių kepimų stiklas praranda skaidrumą, kraštuose atsiranda lipnus sluoksnis, o prie rankenėlės susikaupia gelsvos apnašos. Didžiausia klaida – bandyti tokius riebalus plauti šaltu vandeniu, nes jis juos tik sukietina ir paverčia dar sunkiau įveikiamu sluoksniu.
Dalia tai suprato po vieno šeštadienio tvarkymosi. Ji nusprendė išplauti visus puodų dangčius, kurie spintelėje jau seniai atrodė „kažkaip nebešvarūs“. Iš pirmo žvilgsnio nieko baisaus: stiklas šiek tiek apsiblausęs, metalinis kraštas aplipęs riebalu, rankenėlės apačioje – gelsvas žiedas. Bet kai ji paėmė kempinę ir pradėjo šveisti po šaltu vandeniu, riebalai ne tirpo, o tarsi tempėsi ir lipdėsi dar labiau.
— Kaip klijai, — burbtelėjo ji, bandydama nagais iškrapštyti riebalus iš tarpelio prie rankenėlės.
Tada į virtuvę užėjo jos mama, pažiūrėjo į kriauklę ir tik paklausė:
— Kodėl tu riebalus šaltu vandeniu plauni?
Dalia sustojo. Jai atrodė, kad vanduo yra vanduo. O pasirodo, ne.
Kodėl šaltas vanduo apsunkina valymą
Riebalai šaltyje stingsta. Todėl kai riebaluotą dangtį pakišate po šaltu vandeniu, dalis riebalų sukietėja, prilimpa prie paviršiaus ir tampa sunkiau pašalinama. Ypač jei tai ne šviežias aliejaus lašas, o kelių kepimų sluoksnis, susimaišęs su garais, maisto dalelėmis ir dulkėmis.
Karštas vanduo veikia priešingai – jis suminkština riebalus. O jei į jį įdedama indų ploviklio ir šiek tiek kepimo sodos, apnašos pradeda atsileisti daug greičiau.
Dalia, paklausiusi mamos, pripylė į kriauklę karšto vandens, įlašino indų ploviklio ir įbėrė kelis šaukštus kepimo sodos. Dangčius paliko mirkti maždaug 20 minučių. Kai vėl paėmė kempinę, skirtumas buvo akivaizdus: riebalai nebebuvo kieti ir lipnūs, jie pradėjo lengvai slinkti nuo stiklo.
Riebalus geriausia valyti iš karto po gaminimo, kol jie dar nesukietėjo. Bet jei dangčiai jau seniai neplauti, pirmas žingsnis turėtų būti ne šveitimas, o mirkymas.
Paprasčiausias būdas: karštas vanduo, ploviklis ir soda
Pirmiausia nuo dangčio reikėtų nuvalyti matomus maisto likučius ir riebalų perteklių. Tam tinka popierinis rankšluostis arba guminė mentelė. Svarbu nepilti riebalų tiesiai į kanalizaciją – jie gali kauptis vamzdžiuose ir ilgainiui sukelti užsikimšimą.
Tuomet pripilkite kriauklę arba didesnį dubenį karšto vandens. Įlašinkite kelis lašus indų ploviklio ir įberkite kepimo sodos. Dangtį palikite mirkti 15–30 minučių. Jei vanduo greitai atvėsta arba tampa labai drumstas, jį verta pakeisti nauju karštu vandeniu.
Po mirkymo dangtį nuvalykite minkšta kempine arba plastikiniu šepetėliu. Metalinių šiurkščių šveitiklių geriau vengti, ypač jei dangtis turi jautresnių paviršių ar plastikinę rankenėlę. Prie kraštų ir rankenėlės gali prireikti seno dantų šepetėlio – jis gerai pasiekia tarpus, kuriuose kaupiasi lipnios apnašos.
Galiausiai dangtį reikia gerai nuplauti karštu tekančiu vandeniu, kad neliktų nei ploviklio, nei sodos, nei riebalų likučių.
Dalia po šio metodo pirmą kartą per ilgą laiką pamatė, kad vienas stiklinis dangtis iš tikrųjų buvo skaidrus, o ne „natūraliai gelsvas“, kaip ji jau buvo pradėjusi manyti.
Kai riebalai seni ir įsisenėję
Jeigu paprastas mirkymas nepadeda, galima naudoti stipresnį, bet vis dar namuose lengvai paruošiamą būdą. Į litrą vandens įberkite apie tris valgomuosius šaukštus kepimo sodos ir tirpalą užvirinkite. Nukėlus nuo ugnies galima įpilti šaukštą skysto indų ploviklio. Kai skystis šiek tiek pravės, dangtį pamirkykite, o tada atsargiai nušveiskite.
Kitas variantas – karštas vanduo su actu arba citrinos sultimis. Į verdantį ar labai karštą vandenį galima įpilti kelis šaukštus acto arba citrinos sulčių ir palaikyti dangtį 5–10 minučių. Rūgštis padeda įveikti kai kurias apnašas, o karštis suminkština riebalus.
Vis dėlto reikia saugoti plastikines rankenėles ir gumines detales. Jeigu dangtis turi jautrių dalių, geriau jų nemirkyti verdančiame vandenyje per ilgai. Taip pat nereikėtų maišyti skirtingų stiprių priemonių vienu metu – ypač baliklio su actu ar kitomis rūgštimis.
Saugiausia pradėti nuo švelnesnio metodo, o tik tada pereiti prie stipresnio. Dažniausiai karštas vanduo, indų ploviklis, soda ir laikas padaro daugiau nei piktas šveitimas.
Po to savaitgalio Dalia pakeitė vieną įprotį: dangčius ji pradėjo plauti iš karto po kepimo, kol riebalai dar minkšti. Jei neturi laiko, bent jau užpila karštu vandeniu ir plovikliu, kad apnašos nespėtų sukietėti.
Virtuvėje tai labai svarbi taisyklė: riebalai mėgsta laiką. Kuo ilgiau jie lieka ant paviršiaus, tuo sunkiau juos nuvalyti.
Todėl jei keptuvių dangčiai jau lipnūs, gelsvi ir apsiblausę, nepradėkite nuo šalto vandens ir stipraus šveitimo. Pradėkite nuo karšto vandens, sodos ir kantrybės. Dažnai būtent tai grąžina dangčiams skaidrumą be jokios agresyvios chemijos.
