Gegužę ir birželį dekoratyviniai krūmai dažnai atrodo įspūdingiausiai: vieni jau žydi, kiti dar tik krauna pumpurus. Tačiau būtent šiuo metu daug kas padaro klaidą – tręšia taip, lyg svarbiausia būtų kuo daugiau lapų. Žydintiems krūmams dabar labiausiai reikia ne azoto pertekliaus, o fosforo ir kalio, nes šios medžiagos padeda formuoti pumpurus, stiprina žiedus ir prailgina žydėjimą.
Irena savo sode turėjo kelis krūmus, kuriais labai didžiavosi: alyvas, hortenzijas, bijūnus ir jauną budlėją. Pavasarį ji juos visus patręšė tomis pačiomis universaliomis trąšomis, kurių buvo likę nuo vejos ir daržo. Krūmai sužaliavo gražiai – lapai buvo vešlūs, ūgliai augo sparčiai. Bet žiedų buvo mažiau, nei ji tikėjosi.
Kaimynė, pamačiusi Irenos nusivylimą, tik paklausė:
– Tu juos lapams maitini ar žiedams?
Šis klausimas skambėjo juokingai, bet pataikė tiksliai. Nuo tada Irena suprato, kad žydėjimo metu trąšas reikia rinktis ne pagal principą „kad augtų“, o pagal tai, ko augalui tuo metu iš tikrųjų reikia.
Kodėl fosforas ir kalis tokie svarbūs žydėjimui
Fosforas ir kalis atlieka skirtingus, bet vienodai svarbius darbus. Fosforas padeda šaknims, dalyvauja energijos apykaitoje ir yra svarbus žiedpumpurių formavimuisi. Jeigu jo trūksta, krūmas gali augti, bet žydėti silpnai arba krauti mažai pumpurų.
Kalis atsakingas už vandens balansą augalo audiniuose, stiprina atsparumą sausrai, karščiui ir ligoms. Jis taip pat padeda žiedams ilgiau išlikti tvirtiems, o spalvoms – ryškesnėms. Krūmas, kuriam netrūksta kalio, dažnai geriau atlaiko karštas dienas ir ne taip greitai numeta žiedus.
Pavasario pradžioje augalams reikia ir azoto, nes jis skatina lapų bei ūglių augimą. Tačiau gegužę ir birželį, kai krūmai jau krauna pumpurus arba žydi, azoto perteklius gali pakišti koją. Augalas energiją nukreipia į žaliąją masę, o ne į žiedus. Tada krūmas atrodo vešlus, bet žydi kukliai.
Todėl žydintiems krūmams šiuo laikotarpiu verta rinktis trąšas, kuriose fosforo ir kalio daugiau nei azoto. Ant pakuočių tai matoma pagal NPK formulę. Pirmasis skaičius rodo azotą, antrasis – fosforą, trečiasis – kalį. Žydėjimui labiau tinka tokios formulės, kur antras ir trečias skaičiai yra didesni už pirmą, pavyzdžiui, 5-10-15 ar panašaus tipo trąšos.
Fosforo trūkumą kartais galima pastebėti iš tamsesnių, melsvai žalių lapų ir silpno žydėjimo. Kalio trūkumas dažnai pasireiškia rudėjančiais ar džiūstančiais lapų kraštais, silpnesniu atsparumu ligoms ir prastesne žiedų kokybe.
Irena po pirmo nesėkmingo sezono pakeitė tręšimą. Universalios trąšos liko ankstyvam pavasariui, o žydėjimo metu ji rinkosi tas, kurios skirtos žydintiems augalams. Rezultatas pasimatė ne per vieną dieną, bet kitą sezoną skirtumas buvo akivaizdus.
Mineralinės trąšos veikia greitai, bet jas reikia naudoti protingai
Jei krūmai jau krauna pumpurus arba žydi, greičiausiai veikia mineralinės trąšos. Jos gali būti granuliuotos arba tirpios vandenyje. Granules reikia paskleisti ne prie pat kamieno, o po krūmo laja, maždaug ten, kur aktyviausiai dirba šaknys. Nereikia jų berti į vieną vietą – geriau paskirstyti tolygiai ir lengvai įterpti į viršutinį dirvos sluoksnį.
Po tręšimo būtina palaistyti. Tai ypač svarbu sausą gegužę ar birželį. Sausos granulės ant sausos žemės naudos duos mažai, o kai kuriais atvejais gali net pakenkti šaknims, jeigu koncentracija bus per didelė vienoje vietoje.
Skystos trąšos veikia greičiau, bet trumpiau. Jomis galima laistyti krūmus kas 10–14 dienų žydėjimo laikotarpiu, jei to reikia ir jei taip nurodo gamintojas. Visada svarbu laikytis dozavimo. Daugiau trąšų nereiškia daugiau žiedų. Pertręštas augalas gali patirti stresą, o jautresni krūmai – net apdegti.
Atskirą dėmesį reikia skirti rūgščią dirvą mėgstantiems krūmams: rododendrams, azalijoms, hortenzijoms. Jiems netinka bet kokios universalios trąšos. Šiems augalams geriau rinktis specializuotas trąšas, kurios padeda palaikyti tinkamą dirvos rūgštingumą ir turi reikalingų mikroelementų, pavyzdžiui, magnio, geležies ar sieros. Jei dirva per daug šarminė, augalas gali neįsisavinti kai kurių medžiagų, net jei jų dirvoje yra. Tada lapai ima šviesėti, gelsti, atsiranda chlorozės požymių.
Kartais naudinga ir lapų tręšimas. Jei krūmas žydėjimo metu aiškiai rodo trūkumo požymius, galima purkšti specialiomis lapų trąšomis su fosforu, kaliu ir mikroelementais. Tai geriausia daryti vakare arba debesuotą dieną, kad lapai nenudegtų nuo saulės. Lapų tręšimas veikia greičiau, nes medžiagos patenka tiesiai per lapus, bet jis neturėtų pakeisti pagrindinio tręšimo per dirvą.
Ypač svarbus mikroelementas žydėjimui yra boras. Jis dalyvauja pumpurų vystymesi ir gali padėti sumažinti priešlaikinį jų kritimą. Tačiau su mikroelementais taip pat reikia atsargumo – jų reikia mažais kiekiais, todėl savavališkai didinti dozių nereikėtų.
Natūralios priemonės: kompostas, biohumusas ir augalų raugai
Ne visi nori naudoti mineralines trąšas. Žydinčius krūmus galima maitinti ir natūraliau. Viena saugiausių ir universaliausių priemonių – subrendęs kompostas. Jis ne tik pamaitina augalus, bet ir gerina dirvos struktūrą, padeda jai ilgiau išlaikyti drėgmę, skatina naudingų mikroorganizmų veiklą.
Kompostą galima paskleisti 2–3 cm sluoksniu po krūmu ir lengvai įmaišyti į viršutinį dirvos sluoksnį. Geriausia tai daryti pavasarį, kai dirva jau sušilusi. Kompostas neveikia taip greitai kaip mineralinės trąšos, bet jo poveikis ilgesnis ir švelnesnis.
Biohumusas, arba vermikompostas, taip pat tinka žydintiems krūmams. Skystą biohumusą galima skiesti pagal gamintojo nurodymus ir laistyti augalus kas 1–2 savaites aktyvaus augimo bei žydėjimo metu. Jį sunku perdozuoti, todėl tai gana saugus pasirinkimas ir jauniems krūmams.
Sodininkai, mėgstantys natūralias priemones, dažnai naudoja augalų raugus. Dilgėlių raugas tinka sezono pradžioje, nes jame daugiau azoto. Tačiau žydėjimo laikotarpiu geriau pereiti prie kalio turtingesnių priemonių, pavyzdžiui, taukių raugo. Jis ruošiamas iš šviežių taukių lapų, užpylus juos vandeniu ir palaikius kelias savaites, kol raugas nustoja putoti. Prieš laistant jį būtina skiesti, dažniausiai santykiu maždaug 1:10.
Tokios natūralios trąšos turi vieną trūkumą – kvapą. Irena kartą pastatė raugą per arti terasos ir po dviejų dienų suprato, kad kaimynės patarimas „laikyk toliau nuo langų“ buvo ne šiaip sau. Tačiau augalams toks maitinimas patiko, ypač kai buvo naudojamas saikingai.
Kada tręšimą reikia sustabdyti
Dar viena dažna klaida – tręšti per ilgai. Pavasarį ir vasaros pradžioje žydintys krūmai, tokie kaip alyvos, ankstyvosios lanksvos, svarainiai ar bijūnai, paprastai baigia žydėti birželį. Po žydėjimo galima duoti paskutinę subalansuotą trąšų dozę, kad augalas sukauptų jėgų kitam sezonui, bet vėliau intensyviai skatinti augimo nebereikėtų.
Ypač svarbu laiku sustabdyti azoto trąšas. Azotą reikėtų naudoti ne vėliau kaip iki liepos vidurio. Vėliau jis skatina jaunų, minkštų ūglių augimą, o tokie ūgliai iki žiemos gali nespėti sumedėti ir lengviau nušalti.
Ilgiau žydinčius krūmus, pavyzdžiui, hortenzijas, budlėjas ar ketmijas, galima tręšti ilgiau – iki liepos pabaigos. Tačiau nuo rugpjūčio reikėtų pereiti prie rudeninių trąšų, kuriose vyrauja kalis ir fosforas, o azoto yra labai mažai arba jo visai nėra. Kalis vasaros pabaigoje padeda ūgliams bręsti ir didina atsparumą šalčiui.
Jeigu pavasarį naudojote ilgai veikiančias trąšas, papildomai tręšti dažniausiai nebereikia. Tokie preparatai maistines medžiagas išskiria palaipsniui, todėl per dažnas papildomas maitinimas gali būti perteklinis.
Žydintys krūmai nėra labai sudėtingi, bet jie greitai parodo, ar tręšiate tinkamai. Jei gegužę ir birželį duosite jiems per daug azoto, turėsite daug lapų. Jei pasirūpinsite fosforu, kaliu, dirvos drėgme ir tinkamu laiku sustabdysite tręšimą, krūmai atsidėkos ilgesniu, gausesniu ir ryškesniu žydėjimu.
Irena dabar visada sako: žydinčių krūmų nereikia „šerti bet kuo“. Juos reikia pamaitinti taip, kad jie suprastų – laikas ne auginti vien lapus, o žydėti.
