Lietuvoje vyksta tylus kraštovaizdžio perversmas. Dar vakar pro automobilio langą matėme javus, pievas, bulvių laukus ar ganyklas, o šiandien vis dažniau akys atsiremia į tvarkingomis eilėmis sustatytus juodus saulės modulius. Iš tolo jie atrodo kaip ateities technologija. Iš arti – kaip dar vienas klausimas, kurio Lietuva labai nenori garsiai sau užduoti: kodėl saulės elektrinėms taip lengvai atiduodami laukai, kai aplink pilna stogų, sandėlių, prekybos centrų, logistikos parkų, automobilių stovėjimo aikštelių ir kitų jau seniai asfaltu ar betonu uždengtų plotų?
Saulės energetika reikalinga. Dėl to ginčytis būtų kvaila. Lietuvai reikia daugiau savos elektros, mažesnės priklausomybės nuo importo, švaresnės energijos ir mažesnių sąskaitų. Bet vienas dalykas yra gaminti elektrą protingai, o visai kitas – paversti derlingą žemę elektros gamybos cechu vien todėl, kad taip paprasčiau, pigiau ir patogiau investuotojui. Nes čia ir prasideda didžioji veidmainystė: visi kalba apie žaliąją energetiką, bet kažkodėl pirmiausia puolama ne ant milžiniškų prekybos centrų stogų, ne virš automobilių aikštelių, ne ant sandėlių ir fabrikų, o į laukus.
Saulės elektrinės – taip. Bet kodėl būtent laukuose?
Problema nėra saulės elektrinės. Problema yra vieta. Saulės moduliai ant stogo – logiška. Saulės moduliai virš automobilių stovėjimo aikštelės – dar logiškiau. Saulės moduliai ant logistikos centro, gamyklos, mokyklos, sporto arenos, savivaldybės pastato ar daugiabučio stogo – puiku. Bet kai moduliai pradeda ryti žemę, kuri galėtų auginti maistą, maitinti gyvulius ar bent likti atvira gamtai, tada klausimas tampa ne technologinis, o politinis ir moralinis.
Lietuvoje žemė nėra begalinė. Derlingas laukas nėra tuščias lapas, ant kurio galima piešti bet ką. Tai ne šiaip „plotas“. Tai maisto gamybos pagrindas, kaimo kraštovaizdis, ūkininkų darbo vieta, vietos bendruomenės aplinka ir dalis šalies saugumo. Nes energetinis saugumas svarbus, bet maisto saugumas irgi nėra dekoracija ministerijų prezentacijoms. Jei šiandien sakome, kad mums reikia savos elektros, rytoj negalime apsimesti, kad mums nebereikės savų grūdų, daržovių, pieno ar gyvulininkystės.
Kodėl ne automobilių stovėjimo aikštelės?
Štai čia klausimas, kuris turėtų skambėti kiekviename savivaldybės posėdyje: kodėl Lietuvoje saulės elektrinių masiškai nematome virš automobilių stovėjimo aikštelių? Prekybos centrai turi hektarus asfalto. Didmiesčiai turi milžiniškas aikšteles prie arenų, ligoninių, biurų, universitetų, logistikos centrų. Vasarą tos aikštelės įkaista kaip keptuvės, automobiliai jose virsta orkaitėmis, o žmonės bėga per asfaltą ieškodami bent lopinėlio šešėlio. Virš jų sumontuotos saulės elektrinės vienu metu išspręstų kelias problemas: gamintų elektrą, suteiktų pavėsį, mažintų karščio salos efektą ir net galėtų maitinti elektromobilių įkrovimo stoteles.
Bet ne. Vietoj to dažnai einama lengviausiu keliu: randamas laukas, suderinama schema, pastatomi moduliai, aptveriama teritorija ir visa tai pavadinama žaliąja ateitimi. Tik kur čia žalumas, jei asfaltas toliau kepa tuščias, stogai lieka neišnaudoti, o žemės ūkio paskirties plotai virsta techniniais parkais?
Stogai – milžiniškas neišnaudotas rezervas
Pažiūrėkite į bet kurį Lietuvos miestą iš viršaus. Kiek ten plokščių stogų? Prekybos centrai, sandėliai, gamyklos, mokyklos, darželiai, sporto salės, biurai, administraciniai pastatai, autoservisai, gamybinės patalpos. Tai plotai, kurie jau užimti. Jie jau nedirba kaip laukas, neaugina maisto, nėra pieva, nėra miškas ir nėra bendruomenės kraštovaizdis. Jie tiesiog stovi. Ir būtent ten saulės elektrinės turėtų atsirasti pirmiausia.
Žinoma, ant stogų sudėtingiau. Reikia tikrinti konstrukcijas, gauti leidimus, spręsti nuosavybės klausimus, derinti su pastato valdytojais. Bet ar tai pakankama priežastis eiti per laukus kaip per pigiausią katalogo variantą? Jei valstybė nori tikros žaliosios energetikos, ji turi ne tik skaičiuoti megavatus, bet ir klausti, kokia kaina tie megavatai atsiranda. Nes megavatas ant prekybos centro stogo ir megavatas derlingame lauke nėra tas pats poveikis šaliai.
Ūkininkų laukai neturi tapti lengviausiu grobiu
Labiausiai erzina tai, kad kaimas vėl tampa patogiausia vieta dideliems planams. Kai reikia kelio, linijos, parko, sandėlio, vėjo jėgainės ar saulės elektrinės – žvilgsnis krypsta į regionus. Nes ten pigiau. Nes ten mažiau pasipriešinimo. Nes ten žmonės dažnai mažiau girdimi. Nes laukas atrodo kaip tuščia vieta tiems, kurie jį mato tik per sklypo kainą.
Bet laukas nėra tuščias. Laukas yra darbas. Tai ūkininko rizika, metų ciklas, technika, investicijos, dirvožemis, kurį suformuoti prireikė ne vienos kartos. Dirvožemio negalima pagaminti taip greitai, kaip sumontuoti metalinę konstrukciją. Kai derlinga žemė kartą paverčiama pramoniniu energetikos plotu, kelias atgal ne visada toks paprastas, kaip gražiai parašoma projekto dokumentuose.
„Bet juk po moduliais gali augti žolė“
Taip, gali. Ir kai kuriais atvejais saulės elektrinių teritorijos gali būti tvarkomos taip, kad jose išliktų pievos, ganytųsi avys ar būtų skatinama biologinė įvairovė. Tai geresnis variantas nei išbetonuota dykuma. Bet nereikia savęs apgaudinėti: saulės parkas nėra tas pats, kas normaliai dirbamas žemės ūkio laukas. Jis aptveriamas, pakeičiamas kraštovaizdis, atsiranda infrastruktūra, keliai, transformatorinės, kabeliai, priežiūros režimas. Tai jau nebe ta pati erdvė.
Todėl argumentas „po moduliais vis tiek kažkas auga“ neturėtų tapti bilietu uždengti viską, kas tik investuotojui patogu. Jei žemė prasta, apleista, mažos agrarinės vertės, šalia infrastruktūros ir neturi geresnio panaudojimo – galima kalbėti. Bet jei tai gera dirbama žemė, klausimas turi būti daug griežtesnis: ar tikrai nėra stogo, aikštelės, pramoninės teritorijos, karjero, sąvartyno, geležinkelio apsaugos zonos ar kito jau pažeisto ploto?
Lietuva neturi rinktis tarp maisto ir elektros
Didžiausia klaida – priešinti saulės energetiką ir žemės ūkį taip, lyg turėtume rinktis tik vieną. Lietuvai reikia ir elektros, ir maisto. Reikia ūkininkų, ir reikia saulės modulių. Tačiau būtent todėl reikalinga tvarka, o ne laukinis principas „kas greičiau pasiėmė sklypą, tas ir stato“. Valstybė turi aiškiai pasakyti, kur saulės elektrinės yra prioritetas, o kur jos turėtų būti leidžiamos tik išimtiniais atvejais.
Prioritetas turėtų būti paprastas: pirmiausia stogai, stovėjimo aikštelės, pramoninės teritorijos, logistikos centrai, sandėliai, apleistos teritorijos, buvę sąvartynai, karjerai, užterštos ar menkavertės žemės. Tik tada – kiti plotai. O derlingi žemės ūkio laukai turėtų būti saugomi daug rimčiau, nei saugomi dabar.
Prekybos centrų aikštelės – gėdingai neišnaudota vieta
Pabandykite vasarą pastatyti automobilį prie didelio prekybos centro. Asfaltas įkaitęs, oras virpa, medžių beveik nėra, pavėsio nėra, o ant stogo ar virš aikštelės – dažniausiai irgi nieko. Tada kyla labai paprastas klausimas: kodėl tokios vietos netampa pirmu saulės energetikos taikiniu?
Saulės stoginės virš automobilių aikštelių būtų sveiko proto sprendimas. Jos gamintų elektrą pačiam prekybos centrui, galėtų maitinti šaldymo sistemas, apšvietimą, elektromobilių įkrovimą, o pirkėjams suteiktų pavėsį. Tai būtų matoma, naudinga ir logiška. Bet vietoj tokios krypties Lietuva dažnai mato priešingą vaizdą: miestuose asfaltas lieka plikas, o kaimo laukuose kyla nauji moduliai.
Tai yra ne technologinė, o prioritetų problema. Saulės energetika neturi eiti ten, kur mažiausiai pasipriešinimo. Ji turi eiti ten, kur daugiausia sveiko proto.
Kaimo kraštovaizdis nėra šiukšlių stalčius investicijoms
Kaimas neturi būti vieta, kur sumetama viskas, ko miestas nenori matyti. Kaimo žmonės irgi turi teisę į normalų kraštovaizdį, į atviras erdves, į žemę, kuri naudojama pagal paskirtį, o ne paverčiama aptvertais techniniais laukais. Jeigu vienoje vietoje atsiranda keli dideli saulės parkai, keičiasi visas vietovės veidas. Tai nebe tik „keli moduliai“. Tai tampa nauja pramonine zona po atviru dangumi.
Ir tada prasideda pažįstama istorija: projektai gražiai vadinami žaliais, investicijos – pažanga, o vietos gyventojų klausimai – stabdymu. Bet klausti nėra stabdyti. Klausti, kodėl saulės elektrinė statoma ant lauko, o ne ant prekybos centro stogo, yra visiškai normalu. Klausti, kodėl nepasirenkama jau pažeista teritorija, yra normalu. Klausti, kiek tokių projektų gali atlaikyti konkretus kraštovaizdis, yra būtina.
Žalioji energetika negali būti akla
Žalioji energetika turi būti protinga, o ne akla. Jeigu vienintelis tikslas yra kuo greičiau pastatyti kuo daugiau galios, tada galima pridaryti klaidų, kurias po dešimtmečio taisysime brangiai ir piktai. Atsinaujinanti energija neturi tapti leidimu darkyti kraštovaizdį, silpninti žemės ūkį ir ignoruoti vietos bendruomenes.
Tikra pažanga yra ne tada, kai laukas uždengiamas moduliais ir padaroma graži nuotrauka iš drono. Tikra pažanga yra tada, kai elektra gaminama ten, kur jau yra infrastruktūra, kur energija vartojama šalia, kur nereikia aukoti derlingos žemės, kur sprendimas duoda dvigubą naudą – pavyzdžiui, stogas gamina elektrą, o aikštelė gauna pavėsį.
Ką reikėtų daryti?
Pirmiausia Lietuvai reikia aiškios taisyklės: saulės elektrinės turi būti nukreipiamos į jau užstatytas, pažeistas arba mažos žemės ūkio vertės teritorijas. Antra, valstybė ir savivaldybės turėtų skatinti saulės elektrines ant viešųjų pastatų, mokyklų, darželių, ligoninių, sporto salių, administracinių pastatų ir daugiabučių. Trečia, didelės automobilių stovėjimo aikštelės turėtų tapti ne karščio salomis, o saulės energijos gamybos ir pavėsio zonomis.
Ketvirta, prekybos centrai, logistikos parkai ir dideli komerciniai objektai turėtų daug aiškiau prisidėti prie elektros gamybos savo teritorijose. Jei pastatas turi milžinišką stogą ir hektarus aikštelių, labai keista matyti, kad saulės elektrinės ieško vietos kažkur už miesto, laukuose. Penkta, derlingos žemės naudojimas saulės parkams turėtų būti vertinamas daug griežčiau, o bendruomenių balsas neturėtų būti formalumas.
Saulės elektrinė virš aikštelės – dviguba nauda, lauke – dvigubas klausimas
Virš aikštelės pastatyta saulės elektrinė gamina elektrą ir duoda pavėsį. Ant stogo įrengta elektrinė išnaudoja jau užimtą plotą. Ant sandėlio sumontuoti moduliai mažina verslo sąskaitas ir neima nė centimetro dirbamos žemės. O lauke pastatyta elektrinė visada kelia klausimą: ar tikrai nebuvo geresnės vietos?
Štai kur visa esmė. Ne „už“ ar „prieš“ saulės energetiką. Klausimas daug paprastesnis: ar Lietuva nori būti protinga, ar tik greita? Nes greitai galima prikaišioti modulių ten, kur pigiausia. Protingai – reiškia pirmiausia naudoti stogus, aikšteles ir pramonines zonas, o laukus palikti tam, kam jie buvo sukurti: maistui, ūkiui, gamtai ir kraštovaizdžiui.
Išvada: saulė turi gaminti elektrą, bet ne ryti Lietuvos laukus
Lietuvai reikia saulės energetikos. Bet Lietuvai nereikia aklo saulės parkų vajaus, kuriame kiekvienas laukas tampa potencialiu elektros fabriku. Jeigu norime žalios ateities, turime pradėti nuo sveiko proto: pirma dengti stogus, aikšteles, sandėlius, pramonines teritorijas ir kitus jau užimtus plotus. Tik tada kalbėti apie laukus.
Nes kitaip vieną dieną atsibusime keistoje šalyje: prekybos centrų aikštelės toliau virs įkaitusio asfalto dykumomis, daugiabučių ir sandėlių stogai liks tušti, o už miesto vietoj javų banguos juodi moduliai. Ir tada kas nors iškilmingai pasakys, kad tai – pažanga.
Ne. Pažanga nėra uždengti lauką ir pamiršti galvoti. Pažanga yra gaminti elektrą taip, kad nereikėtų aukoti to, ką dar turėsime valgyti, saugoti ir perduoti kitiems. Saulės elektrinės turi kilti ten, kur jos duoda daugiausia naudos ir mažiausiai žalos. O jei Lietuva pradės nuo ūkininkų laukų, kai dar neišnaudojo stogų ir aikštelių, tai bus ne žaliasis proveržis, o tingus ir brangus trumparegiškumas.
