Kai Aušra pakėlė kavos puodelį prie lūpų, ant virtuvės stalo suvibravo telefonas. Ekrane švietė vardas: Rasa Jankauskienė. Vadovė. Sekmadienis. Dešimta valanda ryto.
Aušra sustingo, paskui lėtai padėjo puodelį atgal ant stalo. Kava šliūkštelėjo per kraštą, tamsus lašas nubėgo puodelio šonu ir sustojo ant baltos lėkštutės. Ji neatsiliepė. Tiesiog sėdėjo ir žiūrėjo, kaip telefonas vibruodamas vos vos slenka stalviršiu, tarsi pats bandytų priartėti prie jos rankos. Vienas signalas. Antras. Trečias. Ketvirtas. Tada trumpa tyla.
Ji iškvėpė.
Tai buvo jau ketvirtas sekmadienis iš eilės. Praėjusį kartą Rasa skambino vienuoliktą, dar prieš tai — devintą ryto, o pirmą kartą, kai viskas prasidėjo, Aušra kaip tik stovėjo „Iki“ prie kepinių lentynos ir rinkosi bandeles prie kavos. Tada ji viena ranka laikė pirkinių krepšelį, kita — telefoną, ir klausėsi, kaip vadovė ramiai aiškina, kad „reikėtų tik greitai pažiūrėti vieną lentelę“. Tik greitai. Jų biure šitas pasakymas paprastai reikšdavo mažiausiai dvi valandas darbo.
Virtuvėje kvepėjo prasta tirpia kava ir lietumi. Už lango pilkavo senas daugiabučių kiemas kažkur Vilniaus pakraštyje, nuo balkonų lašėjo vanduo, o apačioje vyras su striuke ant pižamos vedžiojo šunį, kuris akivaizdžiai nenorėjo niekur eiti. Aušra gurkštelėjo kavos. Ji jau buvo atvėsusi, karti, su tuo pigios tirpios kavos rūgštumu, kuris visada primena ne rytą, o taupymą. Praėjusį mėnesį ji buvo sustojusi prie brangesnės kavos lentynos „Rimi“, paėmusi gražų pakelį į rankas, net pauosčiusi per vožtuvėlį, bet padėjusi atgal. „Kitą kartą“, — tada pagalvojo. Pastaruoju metu jos gyvenime daug kas buvo atidėta tam „kitam kartui“.
Ant stalo stovėjo nešiojamasis kompiuteris. Uždarytas. Jo kampas buvo nubrozdintas, o ant dangčio vis dar laikėsi senas Palangos tilto lipdukas, kurį prieš kelerius metus priklijavo buvęs vaikinas. Jie tada buvo prie jūros, valgė rūkytą žuvį iš popieriaus ir galvojo, kad gyvenimas bus paprastesnis, negu išėjo iš tikrųjų. Aušra jau seniai norėjo tą lipduką nulupti, bet kažkodėl vis palikdavo. Gal iš tingėjimo. Gal todėl, kad kai kuriuos dalykus lengviau pakęsti, negu galutinai išmesti.
Telefonas vėl suskambo. Tas pats vardas. Rasa Jankauskienė.
Aušra užsimerkė, palaukė dar vieną sekundę ir atsiliepė. Jei sekmadienį neatsiliepi iš pirmo karto, dar galima apsimesti, kad nematei. Jei neatsiliepi du kartus iš eilės, pirmadienį biure jau pasitinka šaltas žvilgsnis, tylus „labas“ ir komentaras prie kavos aparato, kad „kai kuriems komandos nariams trūksta atsakomybės“.
– Aušra, labas. Ar labai užsiėmusi? — paklausė Rasa tokiu balsu, lyg skambintų ne sekmadienio rytą, o įprastą darbo dieną tarp dviejų susirinkimų.
„Taip, užsiėmusi“, — norėjo pasakyti Aušra. „Aš geriu kavą. Šiandien sekmadienis. Lauke lyja. Aš neturiu būti pasiruošusi atidaryti lentelių vien todėl, kad jums taip patogiau.“
Bet garsiai ji pasakė:
– Ne, klausau.
– Yra trečio ketvirčio ataskaita, radau netikslumą su tiekėjų sumomis. Gal gali atsidaryti, pataisyti ir atsiųsti man iki pietų? Ten neturėtų būti daug.
Aušra pažvelgė į uždarytą kompiuterį. Paskui į puodelį. Kava buvo beveik išgerta, dugne likę tamsūs grūdeliai atrodė kaip purvas po ilgos dienos, nors diena dar net nebuvo prasidėjusi.
– Gerai. Pažiūrėsiu.
– Super. Ir dar, trečiadienį turiu susitikimą su klientais, reikės pristatymo. Pasidėliok šiandien, kad rytoj nereikėtų panikuoti.
– Supratau.
Ji padėjo telefoną ekranu žemyn ir kelias sekundes tiesiog sėdėjo nejudėdama. Tada atidarė kompiuterį. Ekranas nušvito, paprašė slaptažodžio, atsidarė paštas, lentelės, failai, skaičiai, komentarai. Klaida buvo juokinga. Dvi eilutės su neteisingai susumuotomis sumomis. Rasa pati būtų galėjusi pataisyti per minutę, bet jai patiko perduoti net mažiausią nemalonumą kitam. Ypač Aušrai, kuri niekada nesakydavo „ne“.
Iki dvyliktos Aušra taisė ataskaitą, tikrino tiekėjus, perskaičiavo eilutes, dar kartą peržiūrėjo visus lapus, nes jeigu būtų išsiuntusi tik pataisytą vietą, pirmadienį būtų išgirdusi, kad „trūko platesnio pažiūrėjimo“. Išsiuntusi failą ji atsilošė kėdėje. Atsakymas atėjo po keliolikos sekundžių.
„Gerai.“
Ne „ačiū“. Ne „atsiprašau, kad sekmadienį“. Ne „pailsėk“. Tiesiog „gerai“.
Aušra uždarė kompiuterį ir kurį laiką žiūrėjo į Palangos tilto lipduką. Jis buvo apsitrynęs, kraštas atšokęs. Kaip ir ji pati.
Toliau skaitykite kitame puslapyje.
Nepraleiskite svarbiausių naujienų
Užsiprenumeruokite ir kiekvieną rytą gaukite svarbiausių dienos straipsnių santrauką.
