Šaldytuvas yra vienas iš tų daiktų namuose, apie kurį prisimeni tik tada, kai jis pradeda elgtis keistai. Kol tyliai burzgia kampe, šaldo pieną, sviestą ir vakarienės likučius, atrodo, kad taip ir turi būti. Bet užtenka vieno neįprasto garso, ir jau stovi virtuvėje vidury vakaro, klausaisi kaip detektyvas ir galvoji: „Na va, dabar tai jau bus remontas.“
Mums taip nutiko visai neseniai. Grįžome po trumpos išvykos, ir vakare iš virtuvės pasigirdo keistas, aštrokas garsas. Ne įprastas šaldytuvo burzgimas, ne tylus spragtelėjimas, o toks trumpas, nemalonus dūzgimas, kuris kartojosi maždaug kas pusantros valandos. Trukdavo kelias sekundes, bet pakakdavo, kad abu su vyru pakeltume akis.
Šaldytuvui jau apie dešimt metų. Ne naujas, bet iki šiol veikė be priekaištų. Todėl pirmoji mintis buvo paprasta: kažkas baigiasi. Kompresorius, ventiliatorius, dar koks nors brangiai skambantis dalykas, kurio pavadinimą sužinai tik tada, kai reikia mokėti meistrui.
Žinoma, galima buvo iškart skambinti specialistui. Bet visi žinome, kaip būna: vienas negali šią savaitę, kitas atvažiuoja tik po kelių dienų, trečias iš karto pasako, kad vien atvykimas kainuos tiek, jog norisi dar kartą paklausyti to garso ir gal apsimesti, kad jo nėra. Tad nusprendėme pradėti nuo paprasčiausio dalyko — šaldytuvą atitirpinti ir normaliai išvalyti. Ne paviršutiniškai, ne „greitai prabraukiau lentyną“, o taip, kaip vis žadama padaryti „kai bus laiko“.
Laiko, pasirodo, atsiranda tada, kai šaldytuvas pradeda keistai kriuksėti.
Produktai į balkoną, šaldytuvas — poilsio
Kadangi buvo vėsesnis metų laikas, produktų gelbėjimo operacija nebuvo labai sudėtinga. Visą maistą sudėjome į plastikines dėžes ir išnešėme į balkoną. Lietuviškas balkonas tokiais atvejais tampa beveik antru šaldytuvu: jei lauke ne plius trisdešimt ir ne tiesioginė saulė, trumpam puikiai tinka.
Šaldytus produktus perkėlėme į atskirą šaldiklį. Tuo pačiu padarėme mažą auditą. Atsirado pusė pakelio šaldytų žirnelių, kažkada ambicingai nusipirktų koldūnų likučiai ir dėžutė su neaiškiai užšaldytu „kažkuo“, ko niekas nebenorėjo atpažinti. Tokie momentai primena, kad šaldiklis kartais tampa ne maisto laikymo vieta, o užmirštų sprendimų archyvu.
Šaldytuvą išjungėme iš elektros, dureles palikome atviras per naktį. Kad niekas tamsoje į jas neatsitrenktų, pritvirtinome lipnia juosta. Skamba juokingai, bet naktį pusiau atidarytos šaldytuvo durys virtuvėje gali tapti labai nemalonia staigmena.
Kadangi viduje nebuvo akivaizdaus ledo kalno, rankšluosčių ant grindų neklojome. Tiesiog palikome prietaisą ramybėje maždaug dvylikai valandų. Kartais buičiai irgi reikia pauzės.
Soda, šiltas vanduo ir jokios stiprios chemijos
Kitą rytą prasidėjo tikrasis darbas. Išėmėme visas lentynas, stalčius, durelių dėklus — viską, kas tik išsiima. Vyras ėmėsi paties šaldytuvo vidaus, aš ploviau stalčius ir lentynas vonioje.
Šaldytuvui geriau nenaudoti agresyvios chemijos ar labai kvapnių valiklių. Plastikas kvapus sugeria greitai, o paskui tas „gaivos“ aromatas gali persiduoti sviestui, sūriui ar daržovėms. Todėl pasirinkome paprastą variantą: šiltas vanduo ir soda. Maždaug vienas valgomasis šaukštas sodos litrui vandens — ir daugiau nieko nereikia.
Daugiausia darbo, kaip visada, buvo su daržovių stalčiais. Ten susirenka viskas: svogūnų lukštai, morkų žemės, agurkų drėgmė, kažkada prabėgusios uogos pėdsakai ir tie trupiniai, kurių kilmės jau niekas nebeaiškina. Prieš plaunant viską išsiurbiau, tada išploviau duše ir palikau nudžiūti.
Vidų valėme minkšta šluoste. Atskirai perėjome gumines durelių tarpines, nes ten mėgsta kauptis trupiniai, lipnumas ir visokie smulkūs nešvarumai. Būtent tarpinės dažnai būna pamirštamos, nors nuo jų priklauso, ar durelės sandariai užsidaro.
Už šaldytuvo laukė ne tik dulkės
Įdomiausia dalis prasidėjo tada, kai ištraukėme šaldytuvą iš jo vietos. Nors virtuvę tvarkome reguliariai, už tokio didelio prietaiso juk kas savaitę nelendi. Ir ten, aišku, buvo atskiras pasaulis.
Galinės grotelės buvo apėjusios storu dulkių sluoksniu. Tai ne tik negražu, bet ir nepraktiška. Dulkės trukdo šaldytuvui normaliai atiduoti šilumą, todėl jis gali dirbti garsiau, ilgiau ir ne taip efektyviai. Jas atsargiai nuvalėme dulkių siurbliu su minkštu antgaliu, kad nieko nepažeistume.
Ant grindų po šaldytuvu radome visko: kelias sėklas, popieriaus gabaliukų, senų trupinių, dulkių kamuolių ir dėmių, kurios ten turbūt gyveno ilgiau nei kai kurie mūsų virtuvės indai. Bet tikras atradimas buvo šešios pelės.
Laimei, ne gyvos.
Tai buvo mūsų katės žaislinės pelės. Pasirodo, ji metų metus jas stumdė po šaldytuvu kaip į kokį slaptą sandėlį. Mes vis stebėdavomės, kur dingsta tie žaislai, nes nupirkti nauji išnykdavo po kelių dienų. Atsakymas gulėjo po šaldytuvu — visa maža pelių kolonija, kantriai laukusi generalinės tvarkos.
Peles išplovėme, išdžiovinome ir grąžinome katei. Katė, žinoma, atrodė taip, lyg visą laiką būtų žinojusi, kur jos yra, ir mes tiesiog sugadinome jos sistemą.
Po valymo šaldytuvas vėl nutilo
Kai viskas išdžiūvo, sudėjome lentynas ir stalčius atgal, įstūmėme šaldytuvą į vietą ir įjungėme. Iš pradžių užsidegė įspėjimo lemputė, nes viduje dar nebuvo reikiamos temperatūros. Po kelių valandų šaldytuvas atšalo, lemputė užgeso, produktai grįžo į savo vietas.
Svarbiausia — keistas garsas dingo. Šaldytuvas vėl dirbo tyliai, be tų aštrių dūzgimų, kurie privertė mus galvoti apie remontą. Gali būti, kad jam tiesiog reikėjo atitirpinimo, išvalytų grotelių ir normalios priežiūros.
Šis tvarkymasis užėmė nemažą dienos dalį, bet buvo vertas kiekvienos minutės. Išvalėme ne tik patį šaldytuvą, bet ir vietą, kuri dešimt metų buvo beveik nematoma. Be to, radome dingusią katės žaislų kolekciją.
Dabar šaldytuve tvarka aiškesnė: padažai vienoje vietoje, pieno produktai kitoje, daržovės švariuose stalčiuose, o smulkmenoms naudojame mažus dėklus, kad jos nepasimestų lentynų gilumoje. Tokia paprasta tvarka labai padeda, nes mažiau maisto užsimiršta ir rečiau tenka išmesti seniai pradarytus indelius.
Ką verta prisiminti prieš laukiant gedimo
Šaldytuvą verta bent kartą ar du per metus išvalyti rimčiau. Ne tik perbraukti lentynas, bet ir išimti stalčius, nuvalyti tarpines, pažiūrėti, kas vyksta už prietaiso, ir atsargiai nusiurbti galines groteles. Jei namuose yra gyvūnų, dulkių ir plaukų ten susikaupia dar greičiau.
Jei šaldytuvas pradeda garsiau dirbti, skleisti neįprastus garsus ar dažniau įsijunginėti, nebūtinai iškart reiškia didelį gedimą. Kartais problema būna paprastesnė: dulkės, prastas vėdinimas, seniai neatitirpintas vidus arba nesandariai užsidarančios durelės.
Žinoma, jei garsas neišnyksta, šaldytuvas nebešaldo, kaista, leidžia vandenį ar skleidžia degėsių kvapą, tada jau reikia meistro. Bet pradėti nuo švaros tikrai verta. Blogiausiu atveju turėsite švarų šaldytuvą. Geriausiu — sutaupysite remontui.
O dar galite rasti šešias peles. Tikėkimės, žaislines.
Nepraleiskite svarbiausių naujienų
Užsiprenumeruokite ir kiekvieną rytą gaukite svarbiausių dienos straipsnių santrauką.
