Hormūzo sąsiauris vėl tampo nervus: naftos kainos šovė aukštyn, o trapi taika subyrėjo per kelias valandas

Pasaulinė naftos rinka trečiadienį vėl gavo smūgį iš ten, kur smūgiai visada jaučiami skaudžiausiai – iš Artimųjų Rytų. Po pranešimų apie JAV karinius smūgius Iranui ir atsinaujinusią įtampą Hormūzo sąsiauryje naftos kainos per mažiau nei parą pašoko daugiau nei 3 proc.

Tai nėra paprastas rinkos virptelėjimas. Hormūzo sąsiauris – viena jautriausių pasaulio energetikos arterijų. Per jį juda milžiniški naftos ir dujų kiekiai, todėl kiekvienas tanklaivio užpuolimas, kiekvienas grasinimas blokada ir kiekvienas karinis atsakas čia labai greitai virsta skaičiais biržose, degalinių švieslentėse ir galiausiai – žmonių piniginėse.

Trečiadienio rytą „Brent“ rūšies nafta pakilo iki 76,54 JAV dolerio už barelį, o WTI – iki 72,72 JAV dolerio. Dar neseniai kainos buvo gerokai atsitraukusios ir grįžusios į lygius, fiksuotus prieš ankstesnius JAV ir Izraelio karinius veiksmus prieš Iraną. Tačiau dabar rinka vėl gyvena ne ramybės, o baimės režimu.

Ir pagrindinis klausimas nebėra vien tai, kiek šiandien kainuoja barelis. Klausimas daug platesnis: ar pasaulis vėl artėja prie energetinio šoko, kurio pasekmes pajustų ne tik biržų žaidėjai, bet ir paprasti vairuotojai, verslai bei namų ūkiai?

Vienas sąsiauris, nuo kurio dreba degalų kainos

Hormūzo sąsiauris žemėlapyje atrodo kaip siauras vandens ruožas tarp Irano ir Arabijos pusiasalio. Tačiau ekonomine prasme tai yra vienas svarbiausių pasaulio koridorių. Per jį eksportuojama didelė dalis Persijos įlankos naftos, todėl bet koks sutrikimas čia gali akimirksniu išbalansuoti rinką.

Būtent dėl to investuotojai taip jautriai reaguoja į kiekvieną naujieną iš regiono. Jei tanklaiviai užpuolami, jei laivyba sulėtėja arba jei atsiranda reali blokados grėsmė, rinka pradeda skaičiuoti ne tai, kas įvyko, o tai, kas gali įvykti toliau.

Nafta brangsta ne tik dėl faktinio tiekimo sumažėjimo. Ji brangsta ir dėl baimės. O baimė energetikos rinkose kartais kainuoja ne mažiau nei tikras trūkumas.

Šį kartą įtampa paaštrėjo po išpuolių prieš tris tanklaivius Hormūzo sąsiauryje. Vašingtonas į tai atsakė kariniais smūgiais Iranui. JAV Centrinė vadovybė, CENTCOM, pareiškė, kad veiksmai buvo atsakas į Irano veiksmus prieš komercinius laivus.

Kitaip tariant, žinia rinkoms buvo aiški: diplomatinė pauzė baigėsi, o karinė logika vėl grįžo į pirmą planą.

Taika buvo trapi nuo pirmos dienos

Birželį pasiektas laikinas JAV ir Irano susitarimas buvo vertinamas kaip galimybė bent trumpam nuraminti regioną. Jame buvo numatyta, kad Hormūzo sąsiauris turi likti atviras tarptautinei laivybai. Tai buvo svarbu ne tik pačioms konfliktuojančioms šalims, bet ir visam pasauliui.

Kol sąsiauris atviras, tanklaiviai juda. Kol tanklaiviai juda, rinkos kvėpuoja ramiau. Kol rinkos ramesnės, mažesnė tikimybė, kad degalų kainos staiga šaus į viršų.

Tačiau toks susitarimas laikėsi ant labai plono siūlo.

Įtampa regione niekur nedingo. Izraelio veiksmai Libane, Irano parama savo sąjungininkams, JAV karinis spaudimas, sankcijų klausimas ir saugumas jūroje – visa tai buvo tarsi parako statinė, prie kurios kažkas vis laikė degtuką.

Kai Iranas paskelbė vėl uždarantis Hormūzo sąsiaurį, situacija faktiškai grįžo į pavojingą tašką. Teheranas savo sprendimą aiškino tuo, kad Izraelis toliau atakuoja „Hezbollah“ pozicijas Libane, o tai, Irano nuomone, pažeidė ankstesnius susitarimus.

Vašingtonas į tai sureagavo ne tik kariniais smūgiais, bet ir sprendimu atnaujinti ekonomines sankcijas Irano naftos sektoriui. Tai dar vienas signalas rinkai: konfliktas ne tik nesibaigia, bet gali vėl pereiti į platesnę fazę.

Kodėl tai svarbu paprastiems žmonėms, o ne tik naftos prekiautojams

Naftos kainų šuoliai iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip tolimas biržų pasaulis. Bareliai, grafikai, doleriai, sankcijos, tanklaiviai – visa tai gali atrodyti labai nutolę nuo kasdienybės. Tačiau ryšys yra tiesioginis.

Jei nafta brangsta, pirmiausia spaudimą pajunta degalų rinka. Vėliau brangsta logistika, transportas, prekių pristatymas, kai kurių produktų gamyba. Tai gali atsiliepti maisto, buities prekių, paslaugų ir kelionių kainoms.

Kitaip tariant, konfliktas prie Hormūzo sąsiaurio gali prasidėti nuo tanklaivių, bet baigtis prie degalinės kolonėlės ar parduotuvės kasos.

Ypač jautriai tokias krizes pajunta šalys, kurios daug energijos išteklių importuoja. Kai rinkoje kyla baimė dėl tiekimo, pirkėjai ima mokėti rizikos kainą. Net jei fizinis trūkumas dar neprasidėjo, vien grėsmė gali kelti kainas.

Todėl vairuotojams, verslams ir namų ūkiams verta stebėti ne tik pačią naftos kainą, bet ir tai, ar konfliktas plėsis. Jei įtampa išliks tik trumpalaikė, kainos gali stabilizuotis. Bet jei laivyba Hormūzo sąsiauryje bus nuolat trikdoma, pasaulis gali vėl patekti į brangesnės energijos laikotarpį.

Kovo pamoka dar nepamiršta: kainos jau buvo priartėjusios prie pavojingos ribos

Šių metų pradžioje Artimieji Rytai jau parodė, kaip greitai regioninis konfliktas gali išvirsti į pasaulinę ekonominę problemą. Po vasario pabaigoje prasidėjusių JAV ir Izraelio smūgių taikiniams Irane situacija ėmė ristis grandinine reakcija.

Iranas atsakė JAV sąjungininkėms regione, oro linijos atšaukė tūkstančius skrydžių, naftos logistika patyrė smūgį, o Hormūzo sąsiaurio uždarymas kovo mėnesį iškėlė naftos kainas iki beveik 120 JAV dolerių už barelį.

Tai buvo aiškus įspėjimas, kaip greitai viskas gali pablogėti.

Nuo tada rinkos bandė grįžti į normalesnį ritmą. Kainos krito, investuotojai atsargiai pradėjo tikėti diplomatinėmis pastangomis, o laikinas birželio susitarimas suteikė vilties, kad bent svarbiausias laivybos kelias liks atviras.

Tačiau naujausi įvykiai tą viltį gerokai susilpnino.

Rinkos nemėgsta neapibrėžtumo, o dabar jo daug: neaišku, kiek ilgai tęsis JAV ir Irano apsikeitimas smūgiais, ar Iranas realiai bandys blokuoti laivybą, kaip reaguos Persijos įlankos šalys, ar konfliktas įtrauks dar daugiau regiono veikėjų.

Diplomatiniai bandymai įstrigo tarp raketų ir sankcijų

Dar balandžio pradžioje buvo pasirodęs pirmas rimtesnis ženklas, kad konfliktą galbūt pavyks bent laikinai sustabdyti. Tuomet Donaldas Trumpas paskelbė apie dviejų savaičių paliaubas tarp Jungtinių Valstijų ir Irano. Vėliau sekė ilgos užkulisinės derybos, kuriose tarpininkavo Pakistanas.

Didžiausias proveržis įvyko birželio 15-ąją, kai šalys susitarė dėl paliaubų, apimančių ir Libaną. Po kelių dienų JAV ir Irano prezidentai susitiko asmeniškai ir pasirašė laikinąjį susitarimą.

Popieriuje tai atrodė kaip galimybė sustabdyti pavojingiausią eskalaciją. Praktikoje viskas buvo daug sudėtingiau.

Paliauboms reikėjo ne tik dviejų parašų, bet ir realaus visų regiono veikėjų elgesio pasikeitimo. O Artimuosiuose Rytuose vienas frontas retai būna izoliuotas nuo kito. Iranas žiūri į Libaną, Izraelis žiūri į „Hezbollah“, JAV žiūri į Persijos įlankos saugumą, o naftos rinka žiūri į Hormūzą.

Kai viena grandis trūksta, pradeda byrėti visa konstrukcija.

Dabar taip ir nutiko. Tanklaivių atakos, JAV atsakas, Irano smūgiai taikiniams Bahreine ir Kuveite bei sankcijų sugrąžinimas rodo, kad diplomatinis langas bent laikinai vėl užsidarė.

Kas gali nutikti toliau

Artimiausiomis dienomis rinkos stebės tris dalykus: ar Hormūzo sąsiauris realiai liks uždarytas arba pavojingas laivybai, ar Iranas ir JAV tęs tiesioginius smūgius, ir ar į konfliktą aktyviau įsitrauks kitos regiono valstybės.

Jei laivyba bus atkurta ir karinė įtampa sumažės, naftos kainų šuolis gali likti trumpalaikis. Rinka dažnai greitai reaguoja į paniką, bet taip pat gali greitai atsitraukti, jei pavojus sumažėja.

Tačiau jei tanklaiviai ir toliau bus puolami, o laivybos bendrovės pradės vengti sąsiaurio, situacija gali tapti daug rimtesnė. Tada kils ne tik naftos kaina, bet ir draudimo, transportavimo bei logistikos sąnaudos. Tai reikštų papildomą spaudimą visai energijos tiekimo grandinei.

Ypač pavojingas scenarijus būtų platesnis regioninis konfliktas, kai smūgiai persikeltų į daugiau šalių, o Persijos įlankos infrastruktūra taptų nuolatiniu taikiniu. Toks scenarijus rinkoms primintų kovo krizę ir galėtų vėl grąžinti daug didesnes naftos kainas.

Ką verta žinoti vartotojams

Paprastam žmogui svarbiausia ne pulti panikuoti, o suprasti, kad degalų kainos artimiausiu metu gali tapti jautresnės naujienoms. Jei konfliktas plėsis, kainų šuoliai degalinėse gali pasirodyti ne iš karto, bet spaudimas rinkai didės.

Vairuotojams verta atidžiau sekti kainas, planuoti didesnes keliones ir nepamiršti, kad geopolitinės krizės dažnai atsispindi ne tik degaluose, bet ir platesnėse išlaidose. Verslams, ypač priklausomiems nuo transporto, logistikos ar energijai imlios gamybos, tokios naujienos reiškia būtinybę vertinti rizikas ir galimą sąnaudų augimą.

Tačiau svarbiausia – nepasiduoti vienadieniam triukšmui. Naftos rinka dažnai juda staigiai, bet ne kiekvienas šuolis tampa ilgalaike krize. Tikrasis pavojus atsiranda tada, kai politinis konfliktas ima fiziškai riboti tiekimą.

O Hormūzo sąsiauris yra būtent ta vieta, kur politinė krizė labai greitai gali tapti fizine tiekimo problema.

Trapi ramybė baigėsi, o pasaulis vėl žiūri į tą patį siaurą vandens ruožą

Pastarųjų savaičių viltis, kad JAV ir Iranui pavyks bent laikinai užšaldyti konfliktą, dabar smarkiai susvyravo. Kariniai smūgiai, atsakas regione, sankcijų grąžinimas ir vėl uždarymo grėsme tapęs Hormūzo sąsiauris rodo, kad Artimieji Rytai vėl žengia pavojingu keliu.

Naftos kainų šuolis yra tik pirmas signalas. Daug svarbiau tai, ar šis signalas taps naujos krizės pradžia.

Pasaulio ekonomika jau žino, ką reiškia užblokuotas Hormūzas. Žino ir oro linijos, ir logistikos bendrovės, ir vairuotojai, ir valstybės biudžetai. Todėl dabar visi stebi ne tik barelio kainą, bet ir kiekvieną naują pranešimą iš regiono.

Nes kartais pasaulinės ekonomikos pulsas priklauso nuo labai siauro vandens ruožo, kuriame vienas šūvis gali pabranginti visą pasaulį.