7 dalykai, kuriuos lietuvė suprato apie save tik tada, kai nustojo gyventi dėl kitų

Rasa ilgai manė, kad su ja kažkas ne taip.

Ne dramatiškai. Ne taip, kad reikėtų verkti į pagalvę ar visiems aiškinti, jog gyvenimas sugriuvo. Tiesiog viduje nuolat buvo jausmas, kad ji kažkur truputį vėluoja. Vėluoja būti linksmesnė. Vėluoja norėti daugiau žmonių. Vėluoja džiaugtis triukšmingais vakarėliais. Vėluoja pirkti tai, ką perka kitos moterys. Vėluoja būti tokia, kokia „turėtų“ būti.

Ji gyveno Kaune, dirbo normalų darbą, turėjo vyrą, suaugusį sūnų, kelias artimas drauges ir butą, kuriame viskas buvo tvarkinga, bet ne steriliai tobula. Ant virtuvės palangės augo bazilikas, šaldytuve visada būdavo varškės, o spintelėje – kruopų, nes „jei ką, visada galima kažką pasidaryti“.

Iš šalies Rasa atrodė kaip moteris, kuri viską susidėliojusi. Bet tik ji pati žinojo, kiek metų bandė tilpti į svetimus lūkesčius.

Vieną šeštadienį ji grįžo iš gimtadienio, kuriame buvo daug žmonių, daug juoko, daug maisto ir daug frazių „reikia dažniau susitikti“. Visi lyg ir buvo geri. Niekas jos neįžeidė. Niekas nepasakė nieko blogo. Bet ji parėjo namo taip pavargusi, lyg būtų ne sėdėjusi prie stalo, o visą dieną krovusi plytas.

Ji nusispyrė batus, atsirėmė į prieškambario sieną ir pirmą kartą garsiai sau pasakė:

– Man nebereikia apsimesti, kad aš mėgstu tai, kas mane išsekina.

Nuo tos dienos Rasa pradėjo pastebėti dalykus, kurių anksčiau nenorėjo sau pripažinti.

Ji suprato, kad yra intravertė, nors visą gyvenimą mokėjo bendrauti

Rasa niekada nebuvo tylenė. Darbe ji galėjo kalbėti su klientais, šeimos šventėse mokėjo palaikyti pokalbį, o draugėms dažnai atrodydavo šilta, linksma ir atvira. Todėl žodis „intravertė“ jai ilgai skambėjo netinkamai.

Juk intravertai, kaip ji kažkada manė, yra tie, kurie nemėgsta žmonių.

Bet vėliau ji perskaitė mintį, kuri jai įstrigo: svarbu ne tai, ar žmogus mėgsta bendrauti, o tai, kaip jis atsigauna – tarp žmonių ar tyloje. Panaši mintis buvo keliama ir pateiktame tekste apie savęs pažinimą, kur intravertiškumas siejamas ne su nemeile žmonėms, o su tuo, kad nervų sistema ilsisi vienumoje.

Ir tada Rasai viskas atsistojo į vietas.

Ji mėgo žmones. Tik ne visus vienu metu. Ji mėgo pokalbius. Tik ne tada, kai jie tęsiasi penkias valandas ir kiekvienas bando perrėkti kitą. Ji mėgo šventes. Tik po jų jai reikėdavo dienos tylos, arbatos ir pasivaikščiojimo be telefono.

Ji pradėjo sau leisti neiti ten, kur nenori. Ne iš puikybės. Ne dėl to, kad kažką ignoruotų. O todėl, kad pagaliau suprato: jos energija nėra begalinė.

Anksčiau ji grįždavo iš žmonių ir kaltindavo save, kad pavargo. Dabar ji tiesiog įsijungdavo tylą.

Ji nustojo pirkti daiktus, kad įrodytų sau vertę

Jaunesnė Rasa mėgo išpardavimus. Jei ant vitrinos kabėjo užrašas „-50 %“, jai atrodydavo, kad ten būtinai yra kažkas, ko jai reikia. Spintoje kabėjo suknelės, kurių ji beveik nenešiojo. Bateliai, kurie trynė. Rankinė, kuri buvo graži, bet netilpo niekas, išskyrus telefoną ir lūpų balzamą.

Tada jai atrodė, kad naujas daiktas gali pataisyti nuotaiką. Nauja palaidinė – padaryti ją įdomesnę. Brangesnis prekės ženklas – suteikti pasitikėjimo. Didelė nuolaida – pateisinti net nereikalingą pirkinį.

Bet metams bėgant ji pavargo nuo pilnos spintos ir nuolatinio jausmo, kad „neturi kuo apsirengti“.

Vieną vakarą ji ištraukė visus drabužius ant lovos ir staiga suprato: pusė jų buvo pirkti ne jai, o kažkokiai įsivaizduojamai Rasai. Tai moteriai, kuri dažnai vaikšto į restoranus, mėgsta aukštakulnius, nebijo sintetinės suknelės ir niekada nesušąla.

Tikroji Rasa mėgo lininius marškinius, patogius džinsus, vilnonį megztinį ir batus, su kuriais galima nueiti dešimt tūkstančių žingsnių.

Tą vakarą ji paliko tik tai, kas jai tiko ne tik pagal dydį, bet ir pagal gyvenimą.

Nuo tada pirkdama ji sau užduodavo vieną klausimą: ar aš tai dėvėsiu, kai niekas nematys?

Jei atsakymas būdavo ne – nepirkdavo.