Tai nuodingiausias grybas Lietuvoje. Galima rasti beveik visur

Tai vienas pavojingiausių grybų, aptinkamų Lietuvos miškuose. Net ir nedidelis jo kiekis gali sukelti sunkų kepenų, inkstų bei kitų gyvybiškai svarbių organų pažeidimą. Blogiausia, kad pirmieji apsinuodijimo simptomai dažnai pasireiškia tik po daugelio valandų, kai toksinai jau būna patekę į organizmą ir pradėję savo pražūtingą darbą.

Nuodingiausias grybas Lietuvoje

Žalsvoji musmirė (Amanita phalloides) paplitusi ir Lietuvoje. Jos galima aptikti ne tik lapuočių bei mišriuose miškuose, bet ir parkuose, senose sodybose, laukų giraitėse ar kitose medžiais apaugusiose vietose.

Dažniausiai žalsvosios musmirės auga po ąžuolais, bukais, skroblais, beržais ir kitais lapuočiais medžiais. Jų vaisiakūniai paprastai pasirodo vasaros viduryje, o palankiomis oro sąlygomis gali augti iki pat vėlyvo rudens.

Didžiausias pavojus kyla dėl grybe esančių itin stiprių toksinų, tarp kurių yra amatoksinai ir falotoksinai. Pavojingiausiu laikomas alfa amanitinas. Ši medžiaga pirmiausia pažeidžia kepenų ląsteles, tačiau apsinuodijus gali nukentėti ir inkstai bei kiti organai.

Svarbu žinoti, kad jokie įprasti grybų paruošimo būdai šių toksinų nepašalina. Žalsvoji musmirė išlieka mirtinai pavojinga net ir po ilgo terminio apdorojimo.

„Virimas ar džiovinimas toksino nepašalina“, – pabrėžia grybų ekspertai.

Nepadeda ir marinavimas, sūdymas, šaldymas, kepimas ar vandens, kuriame grybai buvo virti, nupylimas. Net aukšta temperatūra nesunaikina pavojingų medžiagų. Todėl klaidingai atpažinto grybo negalima padaryti saugaus jokiu kulinariniu būdu.

Simptomai pasireiškia pavėluotai

Apsinuodijimas žalsvąja musmire laikomas ypač klastingu, nes pirmieji simptomai gali pasirodyti tik praėjus 6–24 valandoms po grybo suvalgymo.

Iki to laiko žmogus gali jaustis visiškai normaliai ir net neįtarti, kad jo organizme jau vyksta pavojingi procesai. Toksinai būna absorbuoti iš virškinamojo trakto ir pradeda pažeisti kepenis, inkstus bei kitus organus.

Pirmieji apsinuodijimo požymiai dažniausiai yra stiprus pilvo skausmas, pykinimas, gausus vėmimas ir vandeningas viduriavimas. Taip pat gali pasireikšti galvos svaigimas, galvos skausmas, bendras silpnumas, troškulys, padažnėjęs širdies plakimas ir stipri dehidratacija.

Sunkesniais atvejais žmogus gali tapti sutrikęs, jam gali būti sunku kvėpuoti, prasidėti kraujavimas iš virškinamojo trakto ar sutrikti sąmonė.

Ypač pavojinga tai, kad po pirmosios sunkių simptomų bangos žmogaus savijauta kartais trumpam pagerėja. Vėmimas ar viduriavimas gali susilpnėti, skausmas sumažėti, todėl žmogus gali klaidingai manyti, kad pavojus jau praėjo.

Tačiau toks pagerėjimas yra apgaulingas.

„Kitas tokio apsinuodijimo pavojus – tariamas pagerėjimas, kai pirmieji simptomai išnyksta. Nuodai tuo metu ir toliau niokoja organizmą, pažeidžia kepenis, inkstus ir kitus organus. Kreipiantis į gydytojus tik šiame etape, pagalba gali būti suteikta per vėlai“, – aiškina specialistai.

Po tariamo pagerėjimo gali prasidėti kepenų nepakankamumas. Žmogaus oda ir akių baltymai gali pagelsti, sutrikti kraujo krešėjimas, atsirasti sąmonės pokyčių. Sunkiais atvejais gali prireikti kepenų transplantacijos.

Ją lengva supainioti su valgomais grybais

Žalsvosios musmirės pavadinimas gali klaidinti, nes jos kepurėlė ne visada būna ryškiai žalia.

Kepurėlės spalva gali būti alyvuogių, pilkai žalia, gelsva, rusva, žalsvai balta ar net beveik balta. Dėl šios priežasties grybą atpažinti vien pagal spalvą labai pavojinga.

Subrendusio grybo kepurėlė dažniausiai būna lygi, kartais šiek tiek blizganti. Apatinėje jos pusėje yra balti lakšteliai. Kotas paprastai šviesus, su žiedu, tačiau senesnių arba pažeistų grybų žiedas gali būti sunkiau pastebimas.

Vienas svarbiausių žalsvosios musmirės požymių yra gumbiškai sustorėjusi apatinė koto dalis, apsupta plėvine išnara. Ji atrodo tarsi balkšvas maišelis aplink grybo pagrindą.

Būtent todėl grybų nereikėtų nupjauti vien ties žemės paviršiumi, jei kyla abejonių dėl jų rūšies. Išrovus visą vaisiakūnį galima apžiūrėti ir apatinę koto dalį, kurioje dažnai slypi svarbiausias atpažinimo požymis.

Tačiau miško paklotė, lapai ar žemės gali paslėpti išnarą, todėl nepatyrusiam grybautojui ją lengva pražiūrėti.

Žalsvoji musmirė gali būti supainiota su pievagrybiais, žalsvosiomis ūmėdėmis, skėtinėmis žvynabudėmis ir kitais valgomais grybais. Ypač pavojingi jauni, dar neišsiskleidę vaisiakūniai. Jie gali atrodyti kaip balti ar žalsvi rutuliukai ir priminti valgomus grybus.

Pievagrybių lakšteliai bręsdami tampa rausvi, rudi ar tamsiai rudi, o žalsvosios musmirės lakšteliai išlieka balti. Vis dėlto jauni grybai gali būti labai panašūs, todėl vienu požymiu pasikliauti negalima.

Taip pat negalima vadovautis liaudiškais mitais. Nuodingas grybas nebūtinai turi nemalonų kvapą ar kartų skonį. Žalsvoji musmirė gali būti švelnaus skonio, todėl paragavęs žmogus gali nepajusti jokio pavojaus.

Netiesa ir tai, kad nuodingų grybų neėda vabzdžiai, sraigės ar miško gyvūnai. Jų organizmai į toksinus gali reaguoti kitaip nei žmogaus. Todėl apgraužtas grybas nebūtinai yra valgomas.

Sidabrinio šaukštelio patamsėjimas, svogūno ar česnako spalvos pokyčiai verdant taip pat neparodo, ar grybas nuodingas. Patikimo buitinio būdo atskirti visus nuodingus grybus nuo valgomų nėra.

Net vienas grybas gali būti pavojingas

Žalsvosios musmirės toksinai yra tokie stiprūs, kad sunkų apsinuodijimą gali sukelti net nedidelė vaisiakūnio dalis.

Pavojus kyla ne tik suvalgius visą grybą. Jeigu žalsvoji musmirė patenka į pintinę kartu su valgomais grybais, jos gabalėliai gali atsidurti bendrame patiekale. Tokiu atveju rizika kyla visiems jį valgiusiems žmonėms.

Dėl šios priežasties nereikėtų į pintinę dėti nepažįstamų grybų vien tam, kad vėliau juos būtų galima parodyti pažįstamam ar palyginti su nuotraukomis. Abejotiną grybą geriausia laikyti atskirai nuo maistui renkamų grybų.

Taip pat nereikėtų rinkti labai jaunų, pažeistų, sutrūnijusių ar aiškių požymių neturinčių vaisiakūnių. Kuo grybas mažiau išsivystęs, tuo sunkiau jį patikimai atpažinti.

Ką daryti įtarus apsinuodijimą?

Bet kokie nerimą keliantys simptomai, atsiradę po grybų valgymo, reikalauja skubios medicininės pagalbos.

Negalima laukti, kol būklė pablogės. Taip pat negalima manyti, kad ilgas laikas be simptomų reiškia, jog grybai buvo saugūs. Apsinuodijus žalsvąja musmire požymiai gali pasirodyti labai vėlai.

Jeigu suvalgius grybų prasidėjo pykinimas, vėmimas, viduriavimas, pilvo skausmas, silpnumas, galvos svaigimas ar kiti neįprasti simptomai, būtina nedelsiant kreiptis į medikus.

Į gydymo įstaigą, jei įmanoma, reikėtų pasiimti likusį pagamintą patiekalą, neapdorotus grybus, jų nuopjovas ar valymo atliekas. Šios medžiagos gali padėti specialistams nustatyti, kokia grybų rūšis buvo suvalgyta.

Kreiptis į medikus turi visi tą patį patiekalą valgę žmonės, net jei kai kurie iš jų dar jaučiasi gerai. Skirtingiems žmonėms simptomai gali prasidėti nevienodu metu.

Negalima savarankiškai gydytis, pasikliauti namų priemonėmis ar laukti, kol negalavimai praeis. Taip pat nereikėtų savavališkai skatinti vėmimo ar vartoti vaistų nepasitarus su medikais.

Gydymo sėkmė labai priklauso nuo to, kiek laiko praėjo nuo grybų suvalgymo ir kaip greitai žmogui pradėta teikti profesionali pagalba.

Saugiausia taisyklė – nerinkti abejotinų grybų

Grybautojams galioja viena svarbiausia taisyklė: rinkti galima tik tuos grybus, kurių rūšis nekelia nė menkiausios abejonės.

Jeigu grybas atrodo panašus į valgomą, tačiau trūksta bent vieno aiškaus atpažinimo požymio, jį reikia palikti miške. Nuotrauka telefone ar bendras panašumas nėra pakankamas įrodymas, kad grybas saugus.

Ypač atsargūs turėtų būti pradedantieji grybautojai ir žmonės, renkantys jaunus, dar neišsiskleidusius grybus. Būtent tokius vaisiakūnius lengviausia supainioti su mirtinai nuodingomis rūšimis.

Abejotinus grybus galima parodyti kvalifikuotam specialistui ar patyrusiam grybų žinovui. Tačiau nežinomo grybo nereikėtų ragauti, uostyti iš labai arti ar dėti į bendrą pintinę su maistui skirtais grybais.

Žalsvoji musmirė Lietuvoje nėra egzotiška retenybė. Ji gali augti visai šalia pažįstamų ir valgomų grybų, todėl net patyrę grybautojai turi išlikti atidūs.

Vienas klaidingas sprendimas gali sukelti pavojų ne tik pačiam grybautojui, bet ir visai šeimai ar draugams, valgantiems tą patį patiekalą. Todėl miške geriau palikti kelis abejonių keliančius grybus, nei rizikuoti sveikata ir gyvybe.