Vidaus degimo varikliams atsirado nauja viltis: BMW ir „Toyota“ bando kurą, kurį galima pilti į įprastą baką

Kai Europoje kalbama apie automobilių ateitį, dažniausiai girdime vieną kryptį – elektromobilius. Vidaus degimo varikliai ilgą laiką buvo vaizduojami kaip technologija, kuri artėja prie savo pabaigos. Tačiau dabar keli didžiuliai pramonės žaidėjai bando parodyti, kad istorija gali būti ne tokia paprasta.

BMW, „Toyota“, „Bosch“ ir „Repsol“ Ispanijoje pradėjo šešių mėnesių bandomąjį projektą, kuriame maždaug 20 serijinių automobilių važinės naudodami 100 proc. atsinaujinantį „Repsol“ benziną „Nexa 95“. Šis kuras pristatomas kaip vadinamasis „drop-in“ sprendimas – tai reiškia, kad jį galima pilti į įprastus benzininius automobilius nekeičiant variklio ar degalų sistemos.

Tai ir yra pagrindinė šios istorijos intriga. Jeigu elektromobiliams reikia įkrovimo infrastruktūros, baterijų, naujų įpročių ir dažnai didesnių pradinių išlaidų, atsinaujinantis benzinas teoriškai galėtų naudoti tai, kas jau egzistuoja: degalines, bakus, variklius ir automobilius, kurie jau važinėja keliais. Tačiau už šio gražaus pažado slypi ir daug klausimų – nuo žaliavų kiekio iki realios kainos bei taršos miestuose.

Kuo ypatingas „Nexa 95“?

„Nexa 95“ nėra įprastas benzinas ir nėra tas pats, kas sintetiniai e-degalai, gaminami iš vandenilio ir sugauto anglies dioksido. Vokietijos žiniasklaidos aprašyme pabrėžiama, kad tai biogeninis benzino pakaitalas, gaminamas iš atliekų ir liekanų, o ne iš maistinių kultūrų. Toks kuras gali būti priskiriamas antros kartos biokurui, kuris tiesiogiai nekonkuruoja su maisto gamyba.

„Repsol“ anksčiau skelbė, kad „Nexa 95“ gaminamas jos Tarragonos komplekse ir, palyginti su įprastu benzinu, gali sumažinti grynąjį CO₂ pėdsaką daugiau nei 70 proc. Čia svarbu neperlenkti: kai kuriuose tekstuose minimi 70–90 proc. sumažinimai, tačiau „Nexa 95“ atveju dažniausiai kalbama apie daugiau nei 70 proc., o 80–90 proc. rodikliai dažniau siejami su „Repsol“ atsinaujinančio dyzelino produktais.

Dar vienas svarbus aspektas – šis kuras jau nėra vien laboratorinė idėja. Nurodoma, kad „Nexa 95“ Ispanijoje komerciškai prieinamas ribotame degalinių tinkle: jis minimas kaip parduodamas maždaug 30 „Repsol“ degalinių. Tai dar labai mažas mastas, bet pats faktas svarbus – bandymas vyksta ne tik uždaroje trasoje, o realiuose keliuose ir realioje degalinių infrastruktūroje.

Jeigu toks kuras būtų gaminamas didesniu mastu, jis galėtų tapti ypač aktualus jau esamam automobilių parkui. Europoje ir pasaulyje keliuose važinėja milžiniškas kiekis benzininių automobilių, kurių neįmanoma per kelerius metus tiesiog pakeisti elektromobiliais. Todėl klausimas ne tik toks, kokius automobilius pirksime ateityje, bet ir ką darysime su tais, kurie jau pagaminti.

Kodėl čia dalyvauja BMW, „Toyota“ ir „Bosch“?

BMW ir „Toyota“ jau kurį laiką laikosi vadinamojo technologinio atvirumo pozicijos. Jos neneigia elektromobilių, bet teigia, kad klimato tikslų siekti galima ne vienu keliu. Jų požiūriu, elektrifikacija, hibridai, vandenilis ir atsinaujinantys degalai gali veikti kartu, o ne būtinai pakeisti vienas kitą.

Šis Ispanijos projektas pirmiausia siunčia žinutę Europos politikams. Bandymo tikslas – parodyti, kad atsinaujinantys degalai gali papildyti elektromobilius ir padėti mažinti transporto emisijas naudojant jau esamą techniką. Bandymo duomenis planuojama perduoti reguliuotojams ir pramonės organizacijoms, kai Europoje toliau diskutuojama, kokią vietą po 2035 metų galėtų turėti vidaus degimo technologijos.

„Bosch“ šiame projekte atlieka ne mažiau svarbų vaidmenį. Bendrovė naudoja „Digital Fuel Twin“ sistemą, kuri leidžia skaitmeniniu būdu sekti atsinaujinančio kuro kelią nuo gamybos iki konkretaus automobilio. Sistema apjungia transporto priemonių, degalinių ir degalų kortelių duomenis, kad būtų galima patvirtinti, jog automobilis iš tiesų naudojo nurodytą kurą.

Tai gali atrodyti kaip techninė smulkmena, bet iš tikrųjų ji labai svarbi. Jeigu ateityje automobilių gamintojai ar vežėjai norėtų gauti CO₂ kreditus už atsinaujinančių degalų naudojimą, reikėtų patikimos apskaitos. Be jos sistema lengvai virstų popieriniu pažadu: vienas kuras deklaruojamas, kitas pilamas, o realios naudos niekas negali patikrinti.

Ar tai tikrai išgelbės vidaus degimo variklius?

Automobilių entuziastams tokios naujienos skamba kaip viltis. Vidaus degimo variklis daugeliui nėra tik techninis mazgas. Tai garsas, pojūtis, mechanika, ilgametė automobilių kultūra. Jeigu būtų įmanoma toliau naudoti įprastus benzininius automobilius ir kartu gerokai sumažinti jų anglies pėdsaką, tai būtų didelis argumentas prieš visišką variklių nurašymą.

Tačiau čia būtina įjungti šaltą protą. Net jei atsinaujinantis benzinas sumažina grynąjį CO₂ pėdsaką, jis vis tiek deginamas variklyje. Tai reiškia, kad vietinės išmetamosios dujos niekur nedingsta. Miestuose išlieka oro kokybės klausimai, azoto oksidai, kietosios dalelės ir kiti degimo proceso padariniai, priklausantys nuo variklio, katalizatorių ir realių važiavimo sąlygų. Būtent dėl to kritikai pabrėžia, kad tokie degalai negali būti tiesiog prilyginami elektromobiliams.

Kita problema – žaliavos. Jei „Nexa 95“ gaminamas iš atliekų ir liekanų, tai geriau nei degalai iš maistinių kultūrų. Tačiau tinkamų atliekų kiekis nėra begalinis. Jei visa Europa norėtų didžiąją dalį benzino pakeisti tokiu kuru, reikėtų atsakyti, ar pakaks žaliavų, kiek tai kainuos ir kuriems sektoriams šis kuras turėtų būti skiriamas pirmiausia.

Dėl to realiausias scenarijus greičiausiai nėra toks, kad atsinaujinantis benzinas pakeis elektromobilius. Labiau tikėtina, kad jis gali tapti papildomu sprendimu ten, kur elektrifikacija lėtesnė, kur reikia naudoti esamą transporto parką arba kur kalbama apie nišinius, klasikinius, sportinius ar sunkiau pakeičiamus automobilius.

Ką tai reikštų Lietuvai?

Lietuvai ši naujiena aktuali dėl labai paprastos priežasties: mūsų keliuose dar ilgai dominuos naudoti ir jau pagaminti automobiliai. Net jei naujų elektromobilių dalis augs, vidaus degimo variklių parkas per vieną naktį nedings. Todėl bet koks sprendimas, galintis mažinti jau važinėjančių automobilių pėdsaką, teoriškai yra svarbus.

Jeigu tokie degalai kada nors pasiektų platesnę Europos rinką, lietuviams jie galėtų būti patrauklūs tuo, kad nereikėtų keisti automobilio. Tiesiog įsipili kitokį benziną ir važiuoji. Tai skamba daug paprasčiau nei pirkti naują elektromobilį, montuoti įkroviklį ar keisti įpročius.

Tačiau šiandien apie realų prieinamumą Lietuvoje kalbėti dar anksti. „Nexa 95“ kol kas siejamas su ribotu Ispanijos tinklu, o gamybos apimtys nėra tokios, kad galėtume tikėtis greito masinio proveržio visoje Europoje. Be to, kaina taip pat gali būti kliūtis. Ispanijos žiniasklaidoje buvo skelbta, kad „Repsol“ atsinaujinančių degalų gama kainuoja apie 9 centus už litrą daugiau nei tradiciniai analogai.

Lietuvos vairuotojui tai reikštų paprastą klausimą: ar jis mokėtų daugiau už litrą, jei žinotų, kad degalai turi mažesnį anglies pėdsaką? Dalis žmonių taip, ypač jei skirtumas nedidelis. Tačiau masinei rinkai kaina vis dar labai svarbi. Kol atsinaujinantis benzinas bus brangesnis ir retas, jis greičiau bus entuziastų, įmonių ar bandomųjų projektų produktas, o ne kasdienis pasirinkimas kiekvienoje degalinėje.

Vis dėlto pats eksperimentas rodo svarbų dalyką: kova dėl automobilio ateities dar nesibaigė. Elektromobiliai neabejotinai augs, bet BMW, „Toyota“, „Bosch“ ir „Repsol“ bando įrodyti, kad vidaus degimo variklis nebūtinai turi būti matomas tik kaip praeities simbolis. Jis dar gali turėti vietą pereinamajame laikotarpyje – jei kuras bus tikrai atsinaujinantis, patikimai apskaitomas ir gaminamas nekenkiant kitoms sritims.

Todėl šią naujieną verta vertinti ne kaip sensaciją „benzininiai automobiliai išgelbėti“, o kaip rimtą bandymą išplėsti diskusiją. Ateities transportas greičiausiai nebus vienos technologijos istorija. Vienur laimės elektromobiliai, kitur prireiks vandenilio, dar kitur – atsinaujinančių skystųjų degalų.

Ir jei Ispanijos bandymas parodys, kad „Nexa 95“ realiomis sąlygomis veikia be problemų, automobilių pramonė turės stipresnį argumentą: galbūt vidaus degimo variklių nereikia iškart laidoti. Gal kai kuriems jų dar galima duoti antrą gyvenimą – tik jau ne su senu iškastiniu benzinu, o su kur kas švaresne alternatyva.