Europa ruošia elektros perversmą: Briuselis nori, kad žemynas atsikabintų nuo naftos ir dujų

Europa nori padaryti tai, kas dar prieš kelerius metus būtų skambėję kaip itin ambicingas politinis šūkis: tapti pirmuoju pasaulyje žemynu, kurio kasdienis gyvenimas, pramonė, transportas ir pastatai būtų varomi elektra. Europos Komisija paskelbė Elektrifikavimo veiksmų planą, kuriuo siekiama smarkiai paspartinti perėjimą nuo iškastinio kuro prie elektros energijos.

Tai nėra tik graži vizija apie elektromobilius ir saulės elektrines ant stogų. Už šio plano slypi labai konkretus nerimas: Europa per ilgai priklausė nuo importuojamo iškastinio kuro, o geopolitiniai sukrėtimai ne kartą smogė energijos kainoms, namų ūkiams, verslui ir visos ES konkurencingumui. Nors 70 proc. ES elektros jau pagaminama iš vietinių švarių šaltinių, bendras energijos vartojimo elektrifikavimo tempas per pastarąjį dešimtmetį užstrigo ties 23 proc.

Kitaip tariant, Europa jau moka pasigaminti daug švaresnės elektros, bet vis dar per lėtai ją naudoja ten, kur ši galėtų pakeisti dujas, benziną, dyzeliną ar anglį. Todėl Briuselis dabar siunčia aiškų signalą: elektrifikacija turi tapti ne nišiniu pasirinkimu, o pagrindine ekonomikos kryptimi.

Kodėl Briuselis taip spaudžia elektrifikaciją?

Pagrindinė priežastis paprasta ir labai nemaloni: priklausomybė nuo iškastinio kuro Europai kainuoja per daug. Tai ne tik klimato klausimas. Tai saugumo, ekonomikos ir politinės nepriklausomybės klausimas. Kai energija priklauso nuo importo, kainos gali šokti dėl karo, krizių, tiekimo trikdžių ar politinio spaudimo.

Europos Komisija svarsto orientacinį 46 proc. elektrifikavimo tikslą iki 2040 metų. Pasiekus tokį lygį, ES iškastinio kuro importo išlaidos galėtų sumažėti net 260 mlrd. eurų per metus. Tai milžiniška suma, kuri šiandien iškeliauja už Europos ribų, o ateityje galėtų likti žemyne – investicijoms, pramonei, darbo vietoms ir energetiniam saugumui.

Planui svarbūs trys sektoriai: pramonė, transportas ir pastatai. Būtent jie suvartoja didžiulius energijos kiekius ir vis dar dažnai remiasi iškastiniu kuru. Jei gamyklos pereitų prie elektrifikuotų procesų, namai – prie šilumos siurblių, o transportas – prie elektromobilių ir baterijų technologijų, Europa mažiau priklausytų nuo importuojamų degalų.

Tačiau čia yra didelė problema: elektra daug kur vis dar per brangi. Komisija pripažįsta, kad kai kuriais atvejais ji kainuoja iki trijų kartų daugiau nei dujos, prisijungimas prie tinklo gali trukti metus, o įmonėms vis dar trūksta paskatų atsisakyti iškastinio kuro.

Todėl planas nėra vien raginimas „naudokite daugiau elektros“. Jis turi spręsti konkrečias kliūtis: kainų skirtumą, tinklų apkrovą, lėtą inovacijų diegimą ir dideles pradines investicijas.

Lietuvos laukai virsta elektros cechais: ar tikrai saulės elektrinėms nebeliko vietos ant stogų ir aikštelių?

Sąskaitos, automobiliai ir šildymas: kur paprasti žmonės gali pajusti pokytį?

Europos Komisija teigia, kad elektrifikacija gali būti naudinga ne tik pramonei, bet ir gyventojams. Pavyzdžiui, naudojant akumuliatorinį elektromobilį išlaidos gali būti iki 78 proc. mažesnės nei važiuojant lygiaverčiu iškastiniu kuru varomu automobiliu. Perėjimas nuo dujinių katilų prie šilumos siurblių, Komisijos vertinimu, gali sumažinti vidutines ES namų ūkių šildymo išlaidas iki 60 proc.

Skamba patraukliai, bet realybėje žmonės dažnai susiduria su kita puse: elektromobilis brangesnis įsigyti, šilumos siurblys kainuoja daug, elektros tinklo prijungimas ar galios didinimas gali būti sudėtingas, o sąskaitos už elektrą kai kur vis dar atrodo per didelės.

Būtent todėl Komisija nori mažinti kainų skirtumą tarp elektros ir iškastinio kuro. Plane kalbama apie galimybę valstybėms narėms mažinti tinklo mokesčius tam tikroms vartotojų grupėms, skatinti išmaniųjų skaitiklių diegimą ir užtikrinti, kad elektra nebūtų apmokestinama labiau nei dujos.

Tai gali būti vienas svarbiausių plano elementų. Kol elektra bus brangesnė už dujas ar kitą iškastinį kurą, daugelis žmonių ir įmonių tiesiog neskubės keistis. Net jei technologija švaresnė, sprendimą dažnai nulemia piniginė. Jei šilumos siurblys, elektromobilis ar elektrifikuotas pramoninis procesas neatsiperka, žali pažadai lieka popieriuje.

Pramonės laukia milijardai, bet ir spaudimas keistis

Elektrifikacijos planas glaudžiai susijęs su ES apyvartinių taršos leidimų prekybos sistema. Komisija pabrėžia, kad ši sistema nuo 2005 metų sugeneravo daugiau nei 270 mlrd. eurų pajamų, kurios buvo reinvestuotos į inovacijas, pramonės dekarbonizaciją ir energetikos sistemos modernizavimą. Tuo pačiu ji prisidėjo prie 50 proc. išmetamųjų teršalų mažinimo sektoriuose, kuriems taikoma.

Dabar Briuselis nori šią sistemą pritaikyti naujam etapui. ES pramonė patiria didelį spaudimą: ji turi mažinti taršą, konkuruoti su JAV ir Kinija, investuoti į naujas technologijas ir tuo pačiu išlikti pelninga. Todėl Komisija kalba ne tik apie reikalavimus, bet ir apie investicijas.

Vienas ryškiausių pažadų – Pramonės dekarbonizacijos bankas, kuriam numatoma 100 mlrd. eurų investicijoms į pramonės dekarbonizaciją visoje Europoje. Taip pat numatoma, kad valstybės narės turės bent pusę savo taršos leidimų prekybos sistemos pajamų skirti sektorių dekarbonizacijai.

Logika aiški: pramonė moka už taršą, bet dalis tų pinigų turi grįžti į pačią pramonę, kad ji galėtų keistis. Kitaip tariant, Briuselis bando sukurti sistemą, kurioje tarša brangsta, bet investicijos į švaresnius sprendimus tampa lengviau pasiekiamos.

Parama elektriniams automobiliams

Didžiausias stabdis – elektros tinklai

Net jei žmonės pirks elektromobilius, įmonės elektrifikuos gamybą, o namai pereis prie šilumos siurblių, viskas atsirems į vieną klausimą: ar tinklai atlaikys? Europos Komisija pripažįsta, kad elektros tinklų statybą reikia spartinti. Europos tinklai laikomi vienais didžiausių ir patikimiausių pasaulyje, tačiau naujų jungčių laukimo laikas vis dar ilgas, o esama infrastruktūra naudojama ne taip efektyviai, kaip galėtų būti.

Tai labai svarbus momentas. Elektrifikacija nėra tik apie naujus prietaisus ar automobilius. Tai apie visą sistemą: elektrines, baterijas, perdavimo linijas, skirstomuosius tinklus, skaitiklius, lankstų vartojimą ir gebėjimą valdyti apkrovas.

Jei šis darbas stringa, elektrifikacija tampa nervinga. Žmonės nori įsirengti šilumos siurblį, bet trūksta galios. Verslas nori plėsti gamybą, bet laukia prisijungimo. Elektromobilių įkrovimo stotelės planuojamos, bet infrastruktūra vėluoja. Todėl tinklai taps viena svarbiausių kovos vietų visoje Europos energetikos pertvarkoje.

Europa nori ne šiaip daugiau elektros – ji nori naujos ekonomikos

Šis planas nėra vien apie klimatą ar sąskaitas. Tai bandymas perkurti Europos ekonomikos pagrindą. Jei žemynas nori mažiau priklausyti nuo importuojamo kuro, išlaikyti pramonę ir konkuruoti pasaulyje, elektra turi tapti centrine energijos forma.

Tai skamba ambicingai, bet kartu labai sudėtingai. Reikės milžiniškų investicijų, greitesnių leidimų, stipresnių tinklų, pigesnės elektros, naujų darbo įgūdžių ir politinės valios. Komisija pati pripažįsta, kad elektrifikacija gali sukurti šimtus tūkstančių kokybiškų darbo vietų, tačiau tam Europos darbo jėga turi būti pasirengusi.

Paprasčiau tariant, Europa nori išjungti seną priklausomybės modelį ir įjungti naują. Mažiau dujų, naftos ir anglies. Daugiau elektros, baterijų, šilumos siurblių, elektromobilių, modernių tinklų ir švarios pramonės.

Ar tai pavyks, priklausys nuo vieno labai praktiško dalyko: ar elektrifikacija taps pigesnė, patogesnė ir greitesnė nei senoji sistema. Jei taip, pokytis gali būti milžiniškas. Jei ne, planas liks dar vienu ambicingu dokumentu, kurį stabdys sąskaitos, tinklų eilės ir pernelyg lėtas politinis tempas.

Tačiau kryptis jau aiški: Briuselis nori, kad ateities Europa būtų ne dujų vamzdžių, o elektros kabelių žemynas.