Vyras 300 dienų per metus gyvena kruiziniame laive: suskaičiavus išlaidas romantika atrodo visai kitaip

Iš pirmo žvilgsnio tai skamba kaip svajonė, kurią žmonės dažniausiai pasilieka pensijai arba loterijos laimėjimui: pabundi vienoje šalyje, vakarieniauji jau kitoje, nereikia rūpintis buitimi, tvarkyti namų, gaminti, važiuoti į darbą per kamščius ar planuoti savaitgalio pabėgimų. Tavo „namai“ juda kartu su tavimi, o už lango kas kelias dienas keičiasi uostai, miestai ir horizontas.

Australas Samas Robertsas tokį gyvenimą pasirinko ne kaip trumpą atostogų nuotykį. Po skyrybų jis pirmą kartą išvyko į kruizą ir suprato, kad jūroje jaučiasi laisviau nei sausumoje. Iš pradžių tai buvo būdas atsitraukti nuo skausmingo gyvenimo etapo, pailsėti ir palaukti, kol bus remontuojamas jo nusipirktas namas. Tačiau laikinas sprendimas virto beveik dešimtmetį trunkančiu gyvenimo būdu.

Dabar jis skaičiuoja, kad kruiziniuose laivuose praleidžia apie 300 dienų per metus. Likusią metų dalį dažniausiai grįžta pas šeimą, ypač per Kalėdas. Tačiau didžiąją gyvenimo dalį jis leidžia ne viename mieste ar bute, o tarp maršrutų, kajučių, uostų, keleivių ir laivo denių.

Viskas prasidėjo po skyrybų

Robertsas pirmąjį kruizą pasirinko 2016 metais, kai išgyveno sudėtingą laikotarpį po išsiskyrimo. Tuo metu jis buvo nusipirkęs remontuotino būsto, o kol vyko darbai, reikėjo kažkur pabūti. Vietoj laikino buto ar viešbučio jis ėmė ieškoti kitokio varianto ir rado patrauklų pasiūlymą kruiziniame laive „Sea Princess“.

Iš pradžių tai turėjo būti tik kelionė. Proga prasiblaškyti, išsimiegoti, pabūti tarp žmonių ir pamatyti kitokį pasaulį. Tačiau grįžęs namo jis greitai pajuto, kad sausumoje jam trūksta to ritmo, kurį davė laivas. Po dviejų savaičių jis vėl išplaukė.

Tai buvo lūžis. Daug kas po skyrybų keičia butą, darbą, miestą ar bent jau kasdienę rutiną. Robertsas pakeitė patį gyvenimo formatą. Vietoj vieno adreso jis pasirinko plaukiojantį adresą, kurį vėliau ėmė vadinti savo nauja realybe.

Svarbiausia tai, kad jis nepasakoja šios istorijos kaip pabėgimo nuo pasaulio. Priešingai – jam laivas tapo būdu vėl į jį sugrįžti. Jis sako, kad kelionės padėjo jam atgauti jėgas, praplėsti akiratį ir sutikti daugybę žmonių, kurių niekada nebūtų sutikęs gyvendamas įprastu ritmu.

Vyras nusprendė leistis į kelionę, kol laukė, kol bus baigtas remontasNuotrauka: Instagram/@floatingaddress

300 dienų laive reiškia ne atostogas, o visą sistemą

Vienas kruizas gali atrodyti paprastas: nusiperki kelionę, susikrauni lagaminą ir išvyksti. Tačiau gyventi taip didžiąją metų dalį yra visai kas kita. Reikia planuoti maršrutus taip, kad vienas kruizas baigtųsi ten, kur netrukus prasideda kitas. Reikia derinti bilietus, perėjimus tarp laivų, skrydžius, dokumentus, draudimą, ryšį su artimaisiais ir laiką, kada vis dėlto grįžti į Australiją.

Robertsas per kelerius metus susikūrė tokį gyvenimo kalendorių, kuriame laivai keičia vieni kitus beveik be didelių tarpų. Tai ne spontaniškos atostogos, o kruopščiai suplanuotas grafikas. Jei nori jūroje praleisti apie 300 dienų per metus, negali tikėtis vien paskutinės minutės sėkmės. Reikia žinoti, kur būsi po mėnesio, trijų ar pusmečio.

Jo gyvenimas laive turi tai, ko dažnas pavargęs žmogus pavydi: maistas paruoštas, kambarys tvarkomas, pramogos šalia, sporto salė, baseinai, renginiai, nauji žmonės. Nereikia galvoti, ką gaminti vakarienei, ar užsikimšo vamzdis, ar reikia keisti skalbyklę, ar namuose susikaupė dulkės.

Tačiau šis paprastumas turi kainą. Ir ji gerokai didesnė nei savaitės atostogų pasiūlymas reklamoje.

Kiek kainuoja toks gyvenimas

Robertsas nurodo, kad gyvenimas kruiziniuose laivuose jam kainuoja nuo 100 000 iki 150 000 JAV dolerių per metus. Iš pirmo žvilgsnio tai didžiulė suma, bet ją verta išskaidyti, nes tik tada matyti tikras vaizdas.

Jei žmogus laive praleidžia apie 300 dienų per metus, 100 000 JAV dolerių reiškia maždaug 333 dolerius už vieną dieną jūroje. Jei metinės išlaidos siekia 150 000 dolerių, dienos kaina pakyla iki maždaug 500 dolerių. Tai suma už gyvenimo būdą, į kurį įeina ne tik kajutė, bet ir maitinimas, aptarnavimas, kelionės maršrutas, pramogos ir nuolatinis judėjimas.

Jei tas pačias išlaidas paskirstytume per visus metus, net ir tas 65 dienas, kai jis nėra laive, gautume apie 274–411 dolerių per dieną. Mėnesiui tai būtų maždaug 8 300–12 500 dolerių, jei skaičiuojama pagal visus metus, arba apie 10 000–15 000 dolerių per mėnesį, jei vertinamos tik tos 300 dienų, kai jis iš tikrųjų gyvena laive.

Tai nėra pigus gyvenimas. Daugeliui žmonių tokia suma prilygtų ne alternatyvai nuomai, o prabangiam gyvenimo būdui. Tačiau Robertsas gali sau tai leisti dėl investicijų, todėl jam tai nėra desperatiškas bandymas sutaupyti. Tai labiau sąmoningas pasirinkimas: pinigus leisti ne tradiciniam namų ūkiui, o nuolatiniam keliavimui.

Kodėl jam tai vis tiek atrodo verta

Jeigu žiūrėtume vien į skaičius, toks pasirinkimas gali atrodyti sunkiai suprantamas. Už 100 000 ar 150 000 dolerių per metus galima nuomotis gerą būstą, keliauti kelis kartus per metus, turėti patogų gyvenimą sausumoje. Tačiau Robertsui svarbiausias ne tik patogumas, o kasdienis jausmas.

Jis pabunda skirtingose vietose, mato naujus uostus, bendrauja su keleiviais iš įvairių šalių, nuolat patenka į kitokią aplinką. Jam tai tapo tarsi gyva pasaulio mokykla. Ne ta, kurioje sėdi auditorijoje, o ta, kurioje kasdien susiduri su naujomis kultūromis, miestais, kalbomis ir žmonių istorijomis.

Šio gyvenimo patrauklumas slypi ir labai paprastoje buityje. Sausumoje žmogus nuolat turi rūpintis šimtais smulkmenų: remontu, sąskaitomis, maisto planavimu, tvarka, transportu, buitine technika. Laive daugelis šių rūpesčių dingsta. Už juos sumokama iš anksto.

Dėl to kruizinis laivas tampa ne tik kelione, bet ir savotišku viešbučiu, restoranu, bendruomenės centru ir transporto priemone viename. Tiems, kurie turi pakankamai pinigų ir gali dirbti nuotoliu arba gyventi iš investicijų, toks modelis teoriškai gali atrodyti patrauklus.

Vyras jūroje praleidžia apie 300 dienų per metusNuotrauka: Instagram/@floatingaddress

Bet vienatvė niekur nedingsta net tarp tūkstančių žmonių

Graži šios istorijos pusė aiški: laisvė, kelionės, naujos vietos, mažiau buities. Tačiau Robertsas neslepia, kad gyvenimas laive turi ir tamsesnę pusę. Viena iš jų – vienatvė.

Atrodytų, kaip galima jaustis vienišam laive, kuriame yra tūkstančiai keleivių? Tačiau būtent čia ir yra paradoksas. Kruize žmonės nuolat keičiasi. Vieni išlipa po savaitės, kiti po dviejų, treti atvyksta tik trumpam atostogų romanui su jūra. Tu gali kasdien bendrauti, vakarieniauti su naujais pažįstamais, dalyvauti renginiuose, bet vis tiek neturėti pastovaus artumo.

Jis taip pat retai mato savo šeimą, praleidžia dalį svarbių progų, švenčių ir kasdienių akimirkų. O kai gyveni nuolat keliaudamas, pradeda trūkti keistai paprastų dalykų: mėgstamo maisto, įprastos vietos, žmogaus, kuris tave pažįsta ne kaip įdomų keleivį, o kaip savą.

Robertsas stengiasi bent per Kalėdas grįžti namo ir būti su artimaisiais. Tai rodo, kad net žmogui, kuris pasirinko jūrą kaip pagrindinį gyvenimo būdą, sausuma vis tiek lieka svarbi. Galima neturėti vieno pastovaus adreso, bet sunku visiškai atsisakyti šaknų.

Ar toks gyvenimas tinka kitiems?

Pats Robertsas tiems, kurie svajoja gyventi kruizuose, nepataria iškart pirkti labai ilgų kelionių. Tai protinga. Viena savaitė laive ir keli mėnesiai iš eilės – visiškai skirtingi dalykai. Atostogose žmogus dažnai mėgaujasi tuo, kad viskas nauja. Po kurio laiko naujumas tampa kasdienybe, ir tada pasimato, ar toks gyvenimas iš tikrųjų tinka.

Norint tai išbandyti, verta pradėti nuo kelių skirtingų kruizų. Skirtingos kompanijos, laivai, maršrutai ir keleivių tipai gali suteikti visiškai kitokią patirtį. Vienur bus daugiau pramogų ir triukšmo, kitur – ramybės. Vienas laivas gali atrodyti kaip plaukiojantis miestas, kitas – kaip mažesnė, jaukesnė bendruomenė.

Taip pat būtina skaičiuoti ne tik bilietą. Reikia įvertinti skrydžius iki uostų, draudimą, mediciną, ryšį, skalbimą, arbatpinigius, papildomas paslaugas, ekskursijas, daiktų saugojimą sausumoje, mokesčius ir nenumatytas išlaidas. Kruizai dažnai parduodami kaip viskas įskaičiuota patirtis, bet ilgalaikiame gyvenime smulkios papildomos eilutės gali tapti labai reikšmingos.

Kruizinis laivas jam tapo ne atostogomis, o atsakymu po gyvenimo lūžio

Ši istorija įdomi ne vien dėl pinigų. Taip, 100 000–150 000 dolerių per metus yra suma, kuri daugeliui skamba nepasiekiamai. Tačiau dar įdomesnis pats pasirinkimas. Po skyrybų Robertsas galėjo bandyti kuo greičiau grįžti į seną gyvenimo formą. Vietoj to jis rado visiškai kitą ritmą ir pasiliko jame.

Ar tai būtų laimė kiekvienam? Tikrai ne. Vieniems po kelių savaičių pasiilgtų savo virtuvės, kaimynystės ir pastovaus lovos kampo. Kitiems pradėtų trūkti šeimos. Dar kiti pavargtų nuo nuolat besikeičiančių žmonių ir planų. Tačiau Robertsui šis modelis tapo būdu gyventi taip, kaip jam iš tikrųjų tinka.

Jo istorija primena vieną paprastą dalyką: namai ne visada yra pastatas. Kartais žmogus ilgai galvoja, kad saugumas slypi viename adrese, o po didelio gyvenimo lūžio supranta, kad jam labiau reikia judėjimo, naujų horizontų ir kasdienio jausmo, kad pasaulis dar nesibaigė.

Vis dėlto romantiką verta matuoti skaičiais. Gyvenimas kruiziniame laive gali atrodyti kaip pasaka, kol nepradedi skaičiuoti dienos kainos. Robertso atveju tai yra brangus, bet sąmoningai pasirinktas gyvenimas. Ne pigesnė buitis, ne pabėgimas nuo sąskaitų, o prabangus būdas kasdien pabusti kitur – ir už tai mokėti ne tik pinigais, bet ir atstumu nuo įprasto gyvenimo.