Įsivaizduokite vasaros vakarą. Išeinate į kiemą, pakeliate akis į dangų ir ten, kur vakar nieko ypatingo nebuvo, staiga pamatai naują šviesų tašką. Ne lėktuvą, ne palydovą, ne droną. Žvaigždę, kuri kelioms dienoms išnyra tarsi iš niekur, sužimba ir vėl pamažu pradingsta tamsoje.
Būtent tokio reginio dabar laukia astronomai visame pasaulyje. Kalbama apie T Coronae Borealis, dar vadinamą „Liepsnojančia žvaigžde“. Tai žvaigždžių sistema Šiaurės Vainiko žvaigždyne, kuri maždaug kas 80 metų surengia tikrą kosminį šou – trumpam tampa tokia ryški, kad ją galima pamatyti plika akimi.
Paskutinį kartą žmonės tokį protrūkį matė 1946 metais. Daugumos šiandien gyvenančių žmonių tada dar nebuvo. Todėl kitas blyksnis ir vadinamas „kartą gyvenime“ įvykiu. Jei jį praleisime, kitos progos gali tekti laukti iki kito amžiaus.
Tai ne supernova, bet vaizdas vis tiek gali būti įspūdingas
Žodis „sprogimas“ čia gali skambėti bauginančiai, bet Žemei jokio pavojaus nėra. T Coronae Borealis yra maždaug už 3000 šviesmečių nuo mūsų. Tai reiškia, kad šviesa, kurią pamatysime danguje, iš tikrųjų iškeliavo labai seniai. Mes tik dabar sulauksime to tolimo kosminio įvykio signalo.
Svarbu ir tai, kad kalbama ne apie supernovą, kai žvaigždė žūsta milžiniškame sprogime. Čia vyksta nova – labai galingas, bet žvaigždės nesunaikinantis protrūkis. Sistema sudaryta iš dviejų žvaigždžių: baltosios nykštukės ir raudonosios milžinės. Baltoji nykštukė lyg kosminis vagis pamažu traukia medžiagą nuo savo didesnės kaimynės. Kai tos medžiagos prisikaupia pakankamai, paviršiuje įvyksta termobranduolinis pliūpsnis.
Iš šalies tai atrodo taip, lyg danguje staiga atsirastų nauja žvaigždė. Iš tikrųjų ji ten buvo visą laiką, tik paprastai yra per blanki, kad ją matytume be teleskopo.
Kodėl visi taip laukia būtent šios žvaigždės?
T Coronae Borealis yra viena iš nedaugelio žinomų pasikartojančių novų mūsų galaktikoje. Tai reiškia, kad ji nėra vienkartinė staigmena. Ji jau buvo pastebėta anksčiau ir turi savotišką ritmą. Istoriniai duomenys rodo, kad ryškūs protrūkiai kartojasi maždaug kas 80 metų.
Astronomai ją stebi ypač atidžiai, nes tokie reiškiniai leidžia pamatyti žvaigždžių fiziką realiu laiku. Paprastam žmogui tai gali būti gražus taškas danguje. Mokslininkams – galimybė tirti, kaip medžiaga krenta ant baltosios nykštukės, kaip prasideda protrūkis ir kaip tokia sistema elgiasi prieš pat „užsidegdama“.
NASA jau kurį laiką ragina astronomus mėgėjus susipažinti su Šiaurės Vainiko žvaigždynu, nes būtent ten šis blyksnis turėtų pasirodyti. Kai jis įvyks, laiko nebus daug – plika akimi reginys gali būti matomas tik kelias dienas, o su žiūronais kiek ilgiau.
Kaip ryškiai ji gali sužibti?
Paprastai T Coronae Borealis yra per blanki, kad ją pamatytume be prietaisų. Tačiau novos metu jos ryškumas gali smarkiai šokti aukštyn – tiek, kad ji gali prilygti Šiaurinei žvaigždei. Tai nereiškia, kad dangus nušvis kaip nuo Mėnulio, bet žvaigždžių mėgėjams tai būtų labai aiškiai pastebimas pokytis.
Įdomiausia tai, kad danguje ji atrodys kaip „nauja“ žvaigždė pažįstamoje vietoje. Žmonės, kurie dažnai stebi dangų, iš karto pastebės, kad kažkas pasikeitė. Tie, kurie į dangų žiūri rečiau, galbūt net nesupras, kokį retą dalyką mato.
Todėl šįkart verta žinoti, kur žiūrėti. T Coronae Borealis yra Šiaurės Vainiko žvaigždyne, tarp Jaučiaganio ir Heraklio. Pats Šiaurės Vainikas atrodo kaip nedidelis lankas iš žvaigždžių – tarsi mažas karūnos gabalėlis naktiniame danguje. Būtent ten ir turėtų trumpam įsižiebti laukiamas taškas.
Ar tai bus matoma Lietuvoje?
Taip, jei dangus bus giedras ir protrūkis bus pakankamai ryškus. Šiaurės Vainiko žvaigždynas matomas mūsų platumose, todėl Lietuva nėra nuošalyje nuo šio reginio. Geriausia stebėti toliau nuo miesto šviesų – sodyboje, prie ežero, kaime ar bent jau ten, kur nėra ryškių gatvių žibintų.
Plika akimi tokį blyksnį turėtų būti įmanoma pamatyti kelias dienas. Jei turite žiūronus, dar geriau. Nebūtina turėti didelio teleskopo ar būti astronomu. Pakanka žinoti kryptį, sulaukti giedros nakties ir turėti šiek tiek kantrybės.
Žinoma, datos niekas negali pasakyti tiksliai. Astronomai mato ženklus, skaičiuoja ciklus, lygina su ankstesniais protrūkiais, bet žvaigždė neturi kalendoriaus, kuriame būtų pažymėta: „šiąnakt sprogtelėti“. Ji gali sužibti netikėtai.
Kodėl prognozės vis keitėsi?
Anksčiau buvo kalbama, kad T Coronae Borealis gali sužibti 2024 metais, bet taip neįvyko. Tai nereiškia, kad mokslininkai „apsiriko taip, kad viskas nebegalioja“. Tokie reiškiniai nėra autobusų tvarkaraštis. Žvaigždžių sistemos elgesys priklauso nuo daugybės procesų: kiek medžiagos perėjo iš raudonosios milžinės į baltąją nykštukę, kaip ji kaupiasi, kada pasiekiama kritinė riba.
Dabar vėl kalbama apie artimą laiką ir galimą 2026 metų langą, bet net ir čia reikia atsargumo. Gali būti greitai, gali tekti palaukti. Būtent tas laukimas ir daro istoriją tokia gyva. Astronomai stebi dangų lyg žmonės, laukiantys žaibo blyksnio horizonte – žino, kad audra bręsta, bet tikslios sekundės nepasakys niekas.
Paprastam žmogui tai – reta proga pažvelgti į dangų kitaip
Šiais laikais dangus daugeliui tapo fonu. Pakeliame akis nebent patikrinti, ar lis, ar ne. O čia turime progą pamatyti reiškinį, kuris nevyksta kasmet, kas dešimtmetį ar net kelis kartus per gyvenimą. Paskutinį kartą ši sistema ryškiai sužibo tada, kai pasaulis dar tik stojosi po Antrojo pasaulinio karo.
Kai ji vėl įsižiebs, tai bus ne tik astronomų šventė. Tai bus priminimas, kad virš mūsų vyksta milžiniški dalykai, kurių kasdien nepastebime. Kažkur už tūkstančių šviesmečių dvi žvaigždės šoka savo pavojingą šokį, o mes iš Žemės galime pamatyti tik mažą, ryškų blyksnį.
Ir vis tiek to pakanka, kad žmogus sustotų.
Kaip pasiruošti?
Jei norite nepraleisti šio reginio, verta jau dabar susirasti dangaus žemėlapio programėlę telefone ir pasižiūrėti, kur yra Corona Borealis – Šiaurės Vainikas. Kai pasirodys pranešimai, kad T Coronae Borealis sužibo, nereikės blaškytis ir ieškoti neaišku kur. Tiesiog išeisite į lauką, susirasite žvaigždyną ir žiūrėsite.
Geriausia rinktis tamsesnę vietą, duoti akims kelias minutes priprasti prie tamsos ir nesitikėti fejerverkų. Tai nebus sprogimas kaip filme. Tai bus mažas, bet retas kosmoso ženklas – naujas šviesus taškas ten, kur jo paprastai nematyti.
O jei tą naktį bus debesuota? Tada liks bandyti kitą vakarą. Laimė, toks blyksnis turėtų laikytis ne kelias minutes, o kelias dienas. Vis tiek teks paskubėti, nes po to žvaigždė vėl blės ir grįš į savo tylų gyvenimą dar daugeliui metų.
Tokie įvykiai primena, kad dangus nėra nekintanti dekoracija virš mūsų galvų. Jis gyvas. Kartais labai lėtas, kartais nesuprantamas, bet gyvas. Ir jei T Coronae Borealis iš tiesų netrukus sužibs, verta bent vieną vakarą padėti telefoną į šoną, išeiti į lauką ir pažiūrėti aukštyn.
Nes kitą kartą tokios progos gali sulaukti jau ne mes, o mūsų vaikai ar anūkai.
