Virš Lietuvos – reti dangaus reiškiniai: prasidės tikras spektaklis

Rugpjūčio viduryje Lietuvos gyventojams verta bent vienam vakarui pamiršti telefonus ir pakelti akis į dangų. Artėja viena ryškiausių metų naktų, kai atmosferoje gali sužibėti dešimtys „krintančių žvaigždžių“, o tą pačią dieną bus galima stebėti ir dalinį Saulės užtemimą.

Pirmieji Perseidų meteorai pasirodo jau nuo liepos vidurio, tačiau iš pradžių jų būna nedaug. Kiekvieną naktį aktyvumas po truputį didėja, kol rugpjūčio 12-osios ir 13-osios sandūroje pasiekia aukščiausią tašką. Esant skaidriam ir tamsiam dangui, per valandą teoriškai galima pastebėti net iki 100 meteorų.

Šiemet sąlygos žada būti itin palankios. Mėnulis bus jaunaties fazėje, todėl jo šviesa neužgoš silpnesnių meteorų. Didžiausia nežinomybė lieka Lietuvos orai – užtektų tankesnių debesų, kad ilgai lauktas reginys pasislėptų.

Tačiau net ir nepavykus pamatyti viso meteorų lietaus, rugpjūčio 12-oji išsiskirs dar vienu reiškiniu. Dieną virš Lietuvos bus matomas dalinis Saulės užtemimas, todėl per vieną parą danguje laukia du visiškai skirtingi reginiai.

Pirmiausia pritems Saulė, o naktį prasidės tikrasis spektaklis

Dalinis Saulės užtemimas įvyksta tuomet, kai Mėnulis praslenka tarp Žemės ir Saulės bei uždengia dalį Saulės disko. Lietuvoje tai nebus visiškas užtemimas, todėl diena staiga nevirs naktimi, tačiau atidžiai stebint bus galima matyti, kaip Saulės krašte atsiranda tamsi išpjova.

Saulės užtemimo negalima stebėti tiesiog plika akimi, pro paprastus saulės akinius, fotoaparato objektyvą ar žiūronus. Tam būtini specialūs užtemimams skirti filtrai. Net trumpas žiūrėjimas į Saulę be tinkamos apsaugos gali pažeisti regėjimą.

Saugiausias būdas – naudoti sertifikuotus užtemimo akinius arba stebėti netiesiogiai, projektuojant Saulės vaizdą ant balto paviršiaus. Teleskopams, žiūronams ir fotoaparatams taip pat reikalingi specialūs filtrai, tvirtinami priešais objektyvą, o ne už jo.

Praėjus kelioms valandoms po užtemimo ir sutemus, dėmesys persikels į Perseidus. Jiems jokios specialios įrangos nereikės. Priešingai – teleskopas tik susiaurintų matomą dangaus plotą, o meteorai gali pasirodyti bet kurioje jo dalyje.

Rugpjūtį laukia Saulės užtemimas

„Krintančios žvaigždės“ iš tikrųjų nėra žvaigždės

Nors Perseidai kasmet vadinami krintančių žvaigždžių lietumi, su tikromis žvaigždėmis šis reiškinys neturi nieko bendra. Ryškūs brūkšniai atsiranda tuomet, kai smulkios kosminės dalelės didžiuliu greičiu įskrieja į Žemės atmosferą.

Dalis jų yra ne didesnės už smėlio grūdelį. Judėdamos per atmosferą dalelės susiduria su oro molekulėmis, stipriai įkaista ir dažniausiai visiškai suyra dar aukštai virš Žemės. Akimis matomas ne pats objektas, o trumpas švytintis jo kelias.

Tik gerokai didesni kosminiai kūnai gali nevisiškai sudegti ir pasiekti Žemės paviršių. Tuomet jie vadinami meteoritais. Perseidų metu didžioji dauguma dalelių yra labai mažos, todėl žmonėms ant žemės pavojaus nekelia.

Meteorai gali būti skirtingo ryškumo. Vieni pasirodo kaip vos pastebimas baltas brūkšnys ir išnyksta per akimirką. Kiti sužimba taip ryškiai, kad jų pėdsakas danguje matomas dar kelias sekundes. Retkarčiais pasirodo ypač ryškūs meteorai, vadinami bolidais.

Nors gali atrodyti, kad visi Perseidai išlekia iš vienos vietos, iš tiesų tai tik perspektyvos efektas. Jų radiantas – taškas, iš kurio meteorai regimai sklinda – yra Persėjo žvaigždyne. Būtent iš jo ir kilo šio meteorų srauto pavadinimas.

Stebint nereikia nuolat žiūrėti tiesiai į Persėjo žvaigždyną. Ilgesni ir ryškesni meteorų pėdsakai dažnai geriau matomi kiek toliau nuo radianto, todėl svarbiausia turėti kuo platesnį atviro dangaus vaizdą.

Kometos paliktas pėdsakas Žemę pasitinka kiekvieną rugpjūtį

Perseidai pasikartoja kasmet todėl, kad Žemė savo orbitoje praskrieja per kometos 109P/Swift–Tuttle paliktą dulkių srautą. Kiekvieną kartą priartėjusi prie Saulės kometa įkaista ir išskiria dujas bei smulkias kietąsias daleles.

Šios dalelės lieka pasklidusios palei kometos orbitą. Kai Žemė kasmet kerta tą pačią kosmoso sritį, jos patenka į atmosferą ir sukuria meteorų lietų. Todėl Perseidai nėra atsitiktinis reiškinys – astronomai gali gana tiksliai numatyti, kada jų aktyvumas pradės didėti ir kurią naktį pasieks piką.

Pati Swift–Tuttle kometa aplink Saulę apskrieja maždaug per 133 metus. Paskutinį kartą prie Saulės ji priartėjo 1992 metais, o kito sugrįžimo laukiama tik 2126-aisiais. Tačiau jos paliktą dulkių taką Žemė pasiekia kiekvieną vasarą.

Didžiausias Perseidų aktyvumas prognozuojamas naktį iš rugpjūčio 12-osios į 13-ąją. Vis dėlto vieną naktį praleidę žmonės reginio visiškai nepraras. Daugiau meteorų nei įprastai galima matyti kelias naktis prieš piką ir kelias naktis po jo.

Mieste galite pamatyti kelis, užmiestyje – kelias dešimtis

Didžiausias meteorų priešas yra ne atstumas ar netinkamas žiūrėjimo kampas, o dirbtinė šviesa. Miesto centre dangus dažnai būna toks šviesus, kad matomi tik patys ryškiausi meteorai. Silpnesni pėdsakai tiesiog paskęsta gatvių žibintų, reklamų ir pastatų apšvietimo fone.

Norint pamatyti daugiau, verta išvažiuoti už miesto arba bent pasirinkti nuo pagrindinių žibintų uždengtą vietą. Geriausiai tinka atvira pieva, ežero pakrantė, laukas ar aukštesnė vieta, iš kurios neužstoja medžiai ir pastatai.

Atvykus nereikėtų iš karto nusivilti, jei pirmąsias minutes nieko nematyti. Akims prisitaikyti prie tamsos reikia maždaug 20–30 minučių. Per tą laiką verta nežiūrėti į telefono ekraną, automobilio žibintus ar kitus ryškius šviesos šaltinius.

Net trumpas žvilgsnis į ryškų ekraną gali sumažinti gebėjimą pastebėti silpnus meteorus. Jei telefonas reikalingas laikui ar žemėlapiui patikrinti, naudinga sumažinti ekrano ryškumą arba įjungti raudonos šviesos režimą.

Patogiausia dangų stebėti ne stovint ir užvertus galvą, o atsigulus ant kilimėlio, pledo ar sulankstomo gulto. Rugpjūčio naktys Lietuvoje gali būti vėsios ir drėgnos, todėl pravartu pasiimti šiltesnių drabužių, termosą bei apsaugą nuo uodų.

Daugiausia meteorų paprastai matoma nuo vidurnakčio iki paryčių, kai Žemės judėjimo kryptis palankiau nukreipta į kosminių dalelių srautą. Tačiau pirmuosius ryškius blyksnius galima pastebėti ir vėlyvą vakarą, kai tik dangus pakankamai sutemsta.

Skaičius „100 per valandą“ nereiškia, kad jie kris kas 36 sekundes

Prognozė apie šimtą meteorų per valandą apibūdina beveik idealias sąlygas: labai tamsų dangų, gerą matomumą, aukštai esantį radiantą ir jokio debesuotumo. Tikrasis žmogaus pamatytų meteorų skaičius paprastai būna mažesnis.

Lietuvoje rezultatą lems ne tik debesys, bet ir pasirinktos vietos tamsumas, stebėjimo laikas bei dangaus horizonto atvirumas. Miesto pakraštyje per valandą gali pasirodyti vos keli ryškesni meteorai, o tamsioje vietovėje jų galima suskaičiuoti kelias dešimtis.

Tačiau Perseidų žavesys slypi ne vien skaičiuose. Kartais užtenka vieno ypač ryškaus blyksnio, nusidriekiančio per pusę dangaus, kad ilgas laukimas visiškai atsipirktų.

Šiemet tam nereikės nei brangios technikos, nei specialių astronomijos žinių. Rugpjūčio 12-osios dieną Lietuvoje dėmesį patrauks dalinis Saulės užtemimas, o naktį dangų perims Perseidai. Jei debesys nesugadins planų, tai gali tapti viena įsimintiniausių šios vasaros parų.