Kada žmogus jaučiasi laimingiausias: mokslininkai mini du gyvenimo etapus, bet viena taisyklė tinka ne visiems

Dažnai atrodo, kad laimingiausi metai turėtų būti jaunystėje. Kai dar daug energijos, mažiau atsakomybės, daugiau spontaniškumo, draugų, planų ir jausmo, kad visas gyvenimas prieš akis. Kiti sako priešingai – tik su amžiumi ateina ramybė, kai žmogus pagaliau nustoja blaškytis ir pradeda geriau suprasti, ko jam iš tikrųjų reikia.

Įdomiausia tai, kad abu požiūriai turi tiesos. Psichologai ir gerovės tyrėjai pastebi, kad žmogaus pasitenkinimas gyvenimu dažnai turi du ryškesnius pakilimus. Pirmasis paprastai siejamas su jaunyste, maždaug 20-ųjų pabaiga. Antrasis – su vyresniu amžiumi, kai žmogus jau turi daugiau patirties ir mažiau vidinio spaudimo gyventi pagal kitų lūkesčius.

Tai nereiškia, kad visi žmonės būtinai jaučiasi laimingiausi būtent tokio amžiaus. Gyvenimas nėra lentelė. Vienas 27-erių gali jaustis pasimetęs, o kitas 55-erių – pagaliau pradėjęs gyventi taip, kaip nori. Tačiau bendros tendencijos padeda suprasti, kodėl laimė skirtingais gyvenimo etapais atrodo visai kitaip.

Pirmasis pakilimas: kai gyvenimas dar atrodo labai atviras

Pirmasis laimės pikas dažnai siejamas su jaunu suaugusio žmogaus amžiumi – maždaug nuo 23 iki 30 metų. Tai etapas, kai daug kas dar tik prasideda: baigiamos studijos, atsiranda pirmas rimtesnis darbas, kuriami santykiai, keičiami miestai, planuojamos kelionės, perkami pirmi savarankiško gyvenimo daiktai.

Tuo metu žmogus dažnai turi labai daug ateities jausmo. Net jei pinigų nėra daug, net jei darbas ne idealus, net jei santykiai neaiškūs, vis tiek atrodo, kad viską dar galima pakeisti. Šis pojūtis suteikia daug energijos.

Jaunystėje žmonės dažniau tiki, kad geriausi dalykai dar prieš akis. Klaidos atrodo pataisomos, rizika – įdomi, o sunkumai kartais priimami kaip nuotykio dalis. Žmogus dar nėra pavargęs nuo ilgų paskolų, vaikų ligų, tėvų sveikatos problemų, karjeros nusivylimų ar nuolatinio laiko trūkumo.

Dėl to net sudėtingi dalykai šiame amžiuje kartais išgyvenami lengviau. Ne todėl, kad problemų nėra, o todėl, kad dar labai stiprus tikėjimas: „aš susitvarkysiu“.

Kodėl po to laimės jausmas dažnai mažėja

Vėliau gyvenimas daugeliui tampa sunkesnis ne dėl vienos didelės nelaimės, o dėl daugybės kasdienių atsakomybių. Karjera jau nebėra tik galimybė – ji tampa spaudimu. Santykiai reikalauja ne vien jausmų, bet ir kantrybės. Atsiranda būstas, paskolos, vaikai, tėvų priežiūra, buitis, sveikata, įsipareigojimai.

Lietuvoje tai labai atpažįstama. Žmogus gali turėti darbą, šeimą, butą ar namą, automobilį, bet vis tiek jaustis nuolat pavargęs. Ryte darbas, po darbo parduotuvė, vaikų būreliai, sąskaitos, savaitgalį – sodyba arba namų remontai. Atrodytų, viskas gerai, bet viduje kaupiasi klausimas: kodėl aš taip mažai ilsėjausi?

Maždaug 40–50 metų laikotarpiu dalis žmonių patiria tai, ką įprasta vadinti vidurio amžiaus krize. Ne visiems ji būna dramatiška. Kartais tai tiesiog tylus nuovargis, jausmas, kad gyvenimas tapo per daug nuspėjamas, o svajonės kažkur pasiliko tarp darbo kalendoriaus ir buities sąrašo.

Šiame etape žmogus dažnai pradeda lyginti save su kitais. Vienas daugiau uždirba. Kitas gražiau keliauja. Trečias jau pasistatė namą. Ketvirtas atrodo laimingesnis socialiniuose tinkluose. Tokie palyginimai labai greitai suvalgo pasitenkinimą tuo, ką pats turi.

Antrasis pakilimas: kai žmogus nustoja viską įrodinėti

Antrasis laimės pakilimas dažnai pastebimas vėlesniame amžiuje – apie 60–70 metus. Iš pirmo žvilgsnio tai gali skambėti keistai. Juk tuo metu žmogus gali susidurti su sveikatos pokyčiais, išėjimu į pensiją, mažesnėmis pajamomis ar vienišumo rizika.

Tačiau psichologai šį reiškinį aiškina gana paprastai: daug žmonių su amžiumi pradeda mažiau jaudintis dėl to, kas anksčiau atrodė labai svarbu. Jie mažiau reaguoja į svetimą nuomonę, mažiau bando įtikti, rečiau lygina save su kitais ir geriau supranta, kas jiems iš tikrųjų teikia ramybę.

Ateina tam tikras vidinis atsijojimas. Nebereikia visiems visko įrodyti. Nebereikia vytis kiekvienos galimybės. Nebereikia gyventi taip, kad kažkam atrodytum sėkmingas. Daug svarbiau tampa paprasti dalykai: sveikata, ramūs namai, pokalbis su artimu žmogumi, pasivaikščiojimas, sodas, knyga, anūkai, kelionė į pajūrį, geras miegas.

Tai nėra pasidavimas. Greičiau priešingai – žmogus pagaliau ima geriau suprasti, kam verta skirti savo ribotą laiką ir energiją.