Katė išleidžiama į kiemą „tik trumpam“, bet jau kalbama apie griežtesnes taisykles šeimininkams

Daugeliui kačių šeimininkų tai atrodo visiškai įprasta: ryte praverti duris, katė išbėga į kiemą, pasivaikšto po sodą, peršoka tvorą, o vakare vėl grįžta namo. Tačiau Europoje toks įprotis vis dažniau vertinamas ne tik kaip augintinio laisvė, bet ir kaip atsakomybės klausimas.

Laisvai klajojančios katės medžioja paukščius, driežus, varles, smulkius žinduolius ir kitus gyvūnus. Tai nėra tik „katiniškas žaidimas“ ar nekaltas instinktas. Gamtosaugos ir medžioklės organizacijos perspėja, kad kai kuriose vietovėse naminių ir benamių kačių poveikis laukinei gamtai jau tampa rimta problema.

Todėl Europoje vis dažniau kalbama apie tai, kas kačių šeimininkams turėtų būti savaime suprantama: sterilizavimas, mikroschema, registracija ir atsakingas išleidimas į lauką. Kai kur tokia tvarka jau tampa nebe patarimu, o konkrečiu reikalavimu.

Kodėl laisvai vaikštanti katė tapo problema

Katė namuose gali būti švelnus augintinis, tačiau lauke ji išlieka plėšrūnė. Net ir gerai šeriama katė dažnai medžioja ne dėl alkio, o dėl instinkto. Ji gali gaudyti paukščius, smulkius graužikus, driežus ar varles, nors namuose jos laukia pilnas dubenėlis maisto.

Vokietijos medžiotojų asociacija atkreipia dėmesį į ypač didelį mastą. Skelbiama, kad Vokietijoje gyvena daugiau kaip du milijonai benamių kačių. Mokslininkų skaičiavimais, jos kasmet gali sumedžioti mažiausiai 100 milijonų paukščių, taip pat apie 300 milijonų smulkių žinduolių ir roplių.

Tokie skaičiai nėra paprastas tikslus kiekvieno žuvusio gyvūno suskaičiavimas. Tai tyrimais ir modeliavimu pagrįsti apytiksliai vertinimai. Vis dėlto jie aiškiai rodo, kodėl tema tapo tokia jautri. Ypač miestuose, kur paukščių perimvietės, kiemai, parkai ir naminių kačių teritorijos dažnai persidengia.

Vienos Gamtos išteklių ir gyvybės mokslų universiteto duomenys rodo, kad miesto aplinkoje katės kai kurių paukščių rūšių jaunikliams gali padaryti itin didelę žalą. Kai kuriais atvejais kalbama net apie 80–90 procentų tam tikrų rūšių jaunų palikuonių praradimą.

Pavojingiausias laikas – pavasaris ir vasara

Didžiausia rizika laukinei gamtai kyla tada, kai paukščiai peri, o žinduoliai augina jauniklius. Daugeliui rūšių šis laikotarpis tęsiasi iki rugpjūčio pabaigos. Būtent tada gamtoje daug nepatyrusių, dar silpnų arba lėtai judančių gyvūnų.

Jauni paukščiai dar nemoka gerai skristi, mažesni žinduoliai nespėja pabėgti, varlės ir driežai taip pat lengvai tampa grobiu. Katė tokiu metu gali sugauti ne tik įprastas, bet ir saugomas ar retas rūšis, kurių populiacijos atsikuria sunkiai.

Dar viena problema – benamių kačių daugėjimas. Laisvai vaikštančios nesterilizuotos katės poruojasi nekontroliuojamai. Kačiukai gimsta nuošalesnėse vietose, greitai tampa baikštūs, vengia žmonių ir vėliau jų beveik neįmanoma socializuoti.

Ekspertai dažnai pateikia teorinį pavyzdį: viena nekastruota kačių pora, jeigu sąlygos palankios, per septynerius metus su visomis vėlesnėmis kartomis gali duoti iki 420 tūkstančių palikuonių. Realiame gyvenime tokiam skaičiui įtakos turi daug aplinkybių, tačiau pats principas aiškus – nekontroliuojama kačių reprodukcija labai greitai tampa ne vieno kiemo, o visos vietovės problema.

Katė ant kelio

Ką šeimininkai gali padaryti jau dabar

Gamtosaugininkai pabrėžia, kad problema nėra pati katė. Problema prasideda tada, kai žmogus paleidžia augintinį be jokios atsakomybės ir nesirūpina pasekmėmis.

Vienas svarbiausių žingsnių – sterilizacija. Sterilizuotos katės nebesidaugina, dažnai mažiau klajoja, rečiau įsivelia į teritorines kovas ir mažiau prisideda prie benamių gyvūnų populiacijos augimo.

Kitas svarbus dalykas – mikroschema ir registracija. Pasiklydusi ar rasta katė tokiu atveju gali greičiau grįžti pas šeimininką. Tai ypač svarbu, jei augintinis turi įprotį išeiti už savo kiemo ribų.

Padėti galima ir paprastesniais būdais. Sode verta sodinti tankesnius, dygliuotus krūmus, kuriuose paukščiai gali pasislėpti nuo plėšrūnų. Prie medžių galima įrengti apsaugas, kad katės lengviau nepasiektų inkilų. Kai kurie specialistai taip pat rekomenduoja ryškius, saugius antkaklius su atsisegančia sagtimi – jie padeda paukščiams anksčiau pastebėti artėjantį pavojų.

Per paukščių perėjimo laikotarpį siūloma riboti katės laiką lauke, ypač anksti ryte, kai paukščiai būna aktyvūs ir pažeidžiami. Vietoj to augintiniui galima pasiūlyti žaidimų namuose, kurie imituoja medžioklę ir leidžia iškrauti energiją be žalos gamtai.

Kai kur taisyklės jau labai konkrečios

Latvijoje jau galioja aiškūs reikalavimai. Ten numatyta, kad sterilizuota katė, sulaukusi šešių mėnesių, gali laisvai klajoti už savo teritorijos ribų tik tada, jeigu yra paženklinta mikroschema ir užregistruota.

Nesterilizuotų kačių be priežiūros paleisti negalima. Už kiemo ribų jas galima gabenti tik su pavadėliu, specialiame narve arba krepšyje. Tokia tvarka rodo, kuria kryptimi Europoje gali judėti diskusijos dėl atsakingo kačių laikymo.

Daugelyje savivaldybių benamių kačių kolonijoms taikomas principas „pagauk, kastruok, paleisk“. Jis padeda stabdyti populiacijos augimą, tačiau vien savivaldybių pastangų neužtenka. Jeigu šeimininkai ir toliau leis nesterilizuotas kates klajoti kur panorėjus, problema kartosis iš naujo.

Šeimininkams tai reiškia paprastą dalyką: katė nėra tik mielas namų gyvūnas, kuris pats pasirūpins savimi. Ji yra žmogaus atsakomybė. Ir kuo daugiau kalbama apie laukinės gamtos apsaugą, tuo aiškiau matyti, kad ateityje tos atsakomybės gali būti reikalaujama ne tik morališkai, bet ir taisyklėmis.