Pilnas vežimėlis jau stovėjo prie kasos, bet pirkėjas viską paliko ir išėjo: „Aš neatėjau dirbti parduotuvei“

Rytas buvo paprastas, toks, kokių Lietuvoje būna šimtai. Antanas į prekybos centrą užsuko ne pramogauti ir ne „pasižvalgyti“. Jam reikėjo pieno, duonos, kruopų, skalbiklio, šiek tiek mėsos, dar kelių produktų savaitei ir saldainių anūkams, kurie turėjo atvažiuoti šeštadienį.

Į parduotuvę jis ėjo su sąrašu. Ne telefonu, o ant sulankstyto lapelio, išplėšto iš seno sąsiuvinio. Žmona vis dar mėgo rašyti ranka: „bulvės, kiaušiniai, sviestas, arbata, katinui maistas“. Antanas juokdavosi, kad be to lapelio nusipirktų tik pusę, o kitą pusę pamirštų.

Po beveik valandos vežimėlis buvo pilnas. Ne prabangos, ne nereikalingų pirkinių, o paprasto šeimos gyvenimo. Du maišai bulvių, keli jogurtai, vištiena, tualetinis popierius, konservai, vaisiai, kava su akcija, keli šokoladai vaikams. Antanas jau skaičiavo mintyse, kiek čia viskas kainuos, ir tyliai piktinosi, kad „anksčiau už tiek pusę algos neišleisdavai“.

Tada jis pasuko prie kasų ir sustojo.

Prie įprastų kasų nedirbo nė viena kasininkė.

Tik savitarnos zona. Eilė žmonių, mirksintys ekranai, pypsintys aparatai ir viena pavargusi darbuotoja, lakstanti nuo vieno pirkėjo prie kito.

„Eikite į savitarną, bus greičiau“

Antanas pirmiausia pagalvojo, kad gal tiesiog nepastebėjo veikiančios kasos. Apėjo arčiau. Prie vienos kasos kabėjo lentelė „uždaryta“. Prie kitos – taip pat. Trečioje kažkas buvo palikęs krepšelį su prekėmis, bet žmogaus nebuvo.

Jis priėjo prie darbuotojos.

– Atsiprašau, o paprasta kasa šiandien neveikia?

Moteris net nepakėlė akių nuo ekrano. Ji kaip tik bandė patvirtinti kažkieno amžių dėl energetinio gėrimo.

– Nežinau, gal vėliau atidarys. Eikite į savitarną, bus greičiau.

Antanas pažiūrėjo į savo pilną vežimėlį. Greičiau? Jam reikės kiekvieną prekę paimti, nuskenuoti, padėti, tada vėl paimti, ieškoti kodo bandelėms, sverti obuolius, kviesti darbuotoją dėl alaus, kuris buvo skirtas kaimynui į svečius, paskui dar aiškintis, kodėl aparatas rėkia, kad „prekė neatpažinta“.

Jis savitarnos kasomis buvo naudojęsis anksčiau. Kai turi du produktus – dar nieko. Bet su pilnu vežimėliu tai jau ne apsipirkimas. Tai darbas.

Ir ne jo darbas.

Prie ekranų žmonės nebe apsiperka, o dirba

Aplinkui vaizdas buvo toks, kokį daugelis matė ne kartą. Viena moteris su vaiku rankoje bandė nuskenuoti sauskelnių pakuotę, bet aparatas vis kartojo, kad reikia darbuotojo patvirtinimo. Vaikas verkė, ji raudo iš pykčio ir gėdos, nes eilėje už jos jau stovėjo dar trys žmonės.

Kitas vyras bandė rasti bandelių kodą. Spaudė ekraną, grįžo atgal, vėl spaudė, tada numojo ranka ir pakvietė darbuotoją. Ji atbėgo, spustelėjo kelis mygtukus ir nubėgo prie kito aparato, kur kažkas nesugebėjo atsiskaityti grynaisiais, nes kasa jų nepriėmė.

Senjorė prie šalia esančios savitarnos kasos laikė rankoje bananus ir klausė:

– Kur čia juos pasverti?

Niekas iš karto neatsakė. Visi buvo užsiėmę savo mažais skaitmeniniais mūšiais.

Antanas stovėjo su vežimėliu ir jautė, kaip pamažu kyla pyktis. Ne tas garsus, kai žmogus rėkia, o tylus, sunkus, lipantis į gerklę. Jis suprato, kad parduotuvė ne šiaip siūlo savitarną kaip pasirinkimą. Ji stumia visus į ją, nes taip pigiau pačiai parduotuvei.

Mažiau kasininkų. Mažiau darbo vietų. Daugiau darbo pirkėjui.

Tik kaina nuo to kažkodėl nemažėja.

„Aš neatėjau čia mokytis jūsų sistemos“

Kai pagaliau atėjo Antano eilė, jis pristūmė vežimėlį prie aparato. Pirmiausia nuskenavo pieną. Suveikė. Tada duoną. Suveikė. Tada maišą bulvių. Ekranas liepė padėti prekę į maišų zoną. Antanas padėjo, bet aparatas supypsėjo:

„Netikėtas svoris.“

Jis pakėlė maišą, padėjo dar kartą. Vėl tas pats.

Darbuotoja pribėgo po minutės.

– Jūs padėjot ne ten.

– Kur ne ten? – paklausė Antanas. – Bulvės čia, ekranas čia, aš čia. Ko dar reikia?

Ji pavargusiai spustelėjo ekraną ir nubėgo.

Tada prasidėjo obuoliai. Reikėjo rasti rūšį. Antanas žinojo, kad obuoliai raudoni. Bet aparatas norėjo tikslaus pavadinimo. „Jonagold“, „Gala“, „Idared“, „Ligol“. Jis pažiūrėjo į maišelį. Lipduko nebuvo.

– Tai dabar man grįžti į skyrių ir aiškintis, koks čia obuolys? – sumurmėjo jis.

Už nugaros kažkas atsiduso. Antanas atsisuko. Jaunas vyras su dviem energetiniais gėrimais demonstratyviai žiūrėjo į telefoną, bet visas jo kūnas sakė: „greičiau“.

Tada aparatas vėl sustojo. Reikėjo darbuotojo patvirtinimo dėl alaus.

Antanas atsitraukė nuo ekrano ir pirmą kartą tą rytą garsiai pasakė:

– Žinot ką, užteks.

Darbuotoja, vėl pribėgusi, bandė mandagiai šyptelėti.

– Tuoj padėsiu.

– Ne jums priekaištas, – atsakė Antanas. – Jūs čia viena už dešimt dirbat. Bet aš neatėjau čia mokytis jūsų sistemos. Aš atėjau nusipirkti maisto.

Pilnas vežimėlis liko stovėti

Jis paėmė savo pirkinių lapelį, įsidėjo į striukės kišenę ir pastūmė vežimėlį į šoną. Jame liko viskas: pienas, bulvės, mėsa, saldainiai anūkams, kava, tualetinis popierius, obuoliai be pavadinimo.

– Jūs paliekat prekes? – paklausė darbuotoja.

– Taip, – ramiai pasakė Antanas. – Palieku. Gal kas nors iš vadovų pamatys, kiek darbo dabar turi ne pirkėjas, o jūs.

Jaunas vyras už nugaros burbtelėjo:

– Nu tai dėl vieno karto…

Antanas atsisuko į jį.

– Ne dėl vieno karto. Dėl visų kartų. Šiandien mes patys skenuojam, patys sveriam, patys ieškom kodų, patys taisom jų aparatų klaidas. Rytoj dar patys sandėlyje dėžes susirasim? O kainos kaip buvo, taip ir liko.

Savitarnos zonoje keli žmonės pakėlė akis. Moteris su vaiku trumpam nustojo nervintis. Senjorė su bananais tyliai linktelėjo.

Antanas išėjo ne trenkdamas durimis. Tiesiog išėjo. Be pirkinių, bet su keistu palengvėjimu.

Namuose žmona iš pradžių supyko

Kai jis grįžo tuščiomis, žmona Ona stovėjo virtuvėje ir jau buvo pasiruošusi kraustyti maišus.

– Kur produktai?

– Parduotuvėj.

– Kaip tai parduotuvėj?

Antanas nusivilko striukę ir pakabino ją ant kėdės atlošo.

– Palikau.

Ona pirmiausia supyko. Jai reikėjo gaminti pietus, reikėjo maisto, reikėjo visko, kas buvo sąraše. Ji jau norėjo pasakyti, kad jis vėl užsispyrė dėl smulkmenos, bet tada pamatė jo veidą.

– Kas nutiko?

Jis papasakojo. Apie neveikiančias kasas, apie pypsinčius aparatus, apie obuolius, kuriems reikia žinoti vardą, apie darbuotoją, kuri viena lakstė tarp šešių ekranų, ir apie jausmą, kad pirkėjas iš žmogaus pavirto nemokamu parduotuvės darbuotoju.

Ona klausėsi ir pamažu jos pyktis dingo.

– Aš irgi jų nemėgstu, – pasakė ji. – Tik vis tyliu. Nes atrodo, kad jei nemoki naudotis, tai pats kaltas.

– Va čia ir yra bėda, – atsakė Antanas. – Jie padarė taip, kad žmogus gėdytųsi prašyti normalaus aptarnavimo.

Tai ne kova prieš technologijas

Vėliau Antanas nuėjo į mažesnę parduotuvę prie namų. Ten kainos buvo šiek tiek didesnės, pasirinkimas mažesnis, bet prie kasos sėdėjo kasininkė. Ji pasisveikino, nuskenavo prekes, paklausė, ar reikia maišelio, ir palinkėjo geros dienos.

Antanas sumokėjo be jokių „netikėtų svorių“, be kodų paieškos, be pagalbos laukimo prie mirksinčio ekrano.

Eidamas namo jis galvojo, kad nėra prieš technologijas. Tegul būna savitarnos kasos tiems, kam patogu. Tegul žmogus su vienu sumuštiniu ir vandens buteliuku išeina greičiau. Tegul jauni naudojasi, jei nori. Bet kodėl tai turi tapti vieninteliu keliu visiems?

Kodėl žmogus su pilnu vežimėliu turi atlikti darbą, kurį anksčiau atlikdavo kasininkas? Kodėl senjorė turi jaustis kvaila dėl bananų? Kodėl mama su vaiku turi prakaituoti prie aparato, kuris nepaleidžia jos namo dėl kažkokio svorio neatitikimo?

Ir svarbiausia – kodėl visa tai vadinama patogumu?

Parduotuvė turi tarnauti žmogui, o ne atvirkščiai

Tą vakarą Ona paskambino dukrai ir papasakojo, ką padarė tėvas. Dukra juokėsi, bet po kelių minučių pasakė:

– Tiesą sakant, aš jį suprantu. Mane irgi nervina, kai perku už šimtą eurų, o dar turiu pati viską nuskenuoti, susikrauti ir klausytis, kaip aparatas ant manęs rėkia.

Antanas sėdėjo virtuvėje, gėrė arbatą ir tyliai šypsojosi. Jis nesijautė didvyriu. Tiesiog tą rytą jam užteko.

Gal niekas parduotuvėje dėl jo nepasikeis. Gal vežimėlį iškraus pavargusi darbuotoja, produktus grąžins į lentynas, o kitą dieną savitarnos kasos vėl pypsės taip pat. Bet bent jau jis pats sau nebesakys, kad viskas normalu.

Nes ne viskas, kas modernu, yra patogu. Ir ne viskas, kas patogu parduotuvei, turi būti patogu pirkėjui.

Kartais pilnas paliktas vežimėlis pasako daugiau nei skundas internetu. Jis pasako labai paprastai: žmogus atėjo ne dirbti parduotuvei. Žmogus atėjo apsipirkti.

O parduotuvė, kad ir kaip keistųsi laikai, turėtų nepamiršti vieno dalyko – ne pirkėjas tarnauja jai, o ji pirkėjui.