Rūdys po gražiais dažais: šių markių naudotus automobilius prieš pirkimą būtina kelti ant keltuvo

Naudotas automobilis gali atrodyti labai tvarkingai: blizgantys dažai, švarus salonas, gražūs ratlankiai, jokių akivaizdžių pažeidimų. Tačiau didžiausia problema dažnai slepiasi ten, kur pirkėjas per trumpą apžiūrą net nepažiūri – po dugnu, slenksčiuose, arkose, pakabos tvirtinimo vietose ir už plastikinių apsaugų. Rūdys nėra tik negražios dėmės ant kėbulo. Kai korozija pasiekia laikančias konstrukcijas, automobilis gali tapti ne tik brangiai remontuojamas, bet ir mažiau saugus avarijos metu.

Lietuvoje ši tema ypač aktuali. Žiemą keliai barstomi druska, automobiliai nuolat gauna drėgmės, purvo ir temperatūros svyravimų, o nemaža dalis naudotų mašinų atkeliauja iš šalių, kur klimatas automobilių kėbulams taip pat negailestingas. Iš išorės toks automobilis gali atrodyti prižiūrėtas, bet jo dugnas metų metus galėjo matyti druskos tirpalą, sniegą ir purvą.

Rūdys prasideda ne ten, kur pirmiausia jas pamatome

Daugelis pirkėjų ieško rūdžių paprastai: apeina automobilį, pažiūri į durelių apačią, sparnus, slenksčius, galines arkas. Jei didelių rudų dėmių nematyti, atrodo, kad viskas gerai. Tačiau korozija dažnai prasideda ne ant gražiai matomo paviršiaus, o tarp metalo lakštų, suvirinimo siūlėse, uždaruose profiliuose ir po plastikinėmis detalėmis.

Pavojingiausia ne maža rausva dėmė ant sparno, o situacija, kai metalas pradeda irti iš vidaus. Išorėje dažai dar gali atrodyti sveiki, tačiau viduje slenkstis, arka ar tvirtinimo taškas jau praranda storį. Tokie pažeidimai nematomi iš skelbimo nuotraukų ir dažnai nepastebimi greitoje apžiūroje prie daugiabučio.

Korozijai reikia trijų dalykų: vandens, deguonies ir elektrolito. Keliuose tuo elektrolitu dažnai tampa druskos tirpalas, kuris labai pagreitina metalo irimą. Drėgmė patenka po dažais, į siūles, ertmes ir plastikinių apsaugų užkaborius, o tada prasideda procesas, kurį sustabdyti vis sunkiau.

Ką rodo Švedijos bandymai?

Švedijos automobilių žurnalas „Vi Bilägare“ kėbulų apsaugos nuo korozijos tyrimus atlieka dar nuo 1989 metų. Kartu su Stokholme veikiančia bendrove „Rostskyddsmetoder“ ekspertai per daugiau nei tris dešimtmečius išbandė daugiau kaip 500 įvairių markių ir kartų automobilių. Tai nėra paprastas žvilgtelėjimas į kėbulą – specialistai naudoja endoskopus, tikrina ertmes, siūles, dangų storį, vaško kokybę, drenažą ir apsaugines medžiagas.

Bendras gamintojų vidurkis šiame tyrime siekia 3,1 balo iš 5. Tai nėra galutinis nuosprendis konkrečiam automobiliui, bet parodo, kaip gerai gamintojas pasirūpino gamykline apsauga nuo korozijos skirtinguose modeliuose ir gamybos metais.

Tarp markių, kurių vidutinis įvertinimas žemesnis už bendrą vidurkį, minimos „Volvo“ ir „Alfa Romeo“ – po 3,0 balo, „Kia“ ir „Hyundai“ – 2,9 balo, „Peugeot“ ir „Opel“ – po 2,6 balo, o „Mazda“ – 2,3 balo. Tai nereiškia, kad kiekvienas šių markių automobilis bus supuvęs, bet reiškia, kad prieš perkant tokį naudotą automobilį dugno ir paslėptų ertmių apžiūra turi būti privaloma.

Kodėl „blogesnė markė“ dar nereiškia blogo automobilio?

Labai svarbu šių duomenų nesuprasti per daug primityviai. Nėra taip, kad pamačius „Mazda“, „Opel“, „Peugeot“, „Kia“, „Hyundai“, „Volvo“ ar „Alfa Romeo“ emblemą reikia iš karto bėgti nuo automobilio. Rūdžių rizika priklauso ne tik nuo markės, bet ir nuo konkretaus modelio, metų, eksploatavimo šalies, avarijų istorijos, remonto kokybės, dugno plovimo ir priežiūros.

Automobilis su vidutine gamykline apsauga, bet kasmet prižiūrėtas, plautas po žiemos ir papildomai apsaugotas, gali būti geresnis už modelį, kurio reputacija gera, bet kuris dešimt metų važinėjo druskoje ir niekada nebuvo normaliai apžiūrėtas. Todėl pirkėjui svarbiausia ne vien markė, o reali konkretaus automobilio būklė.

Didžiausia klaida – pirkti akimis. Gražūs dažai, švarus salonas ir nauji kilimėliai nepasako, kas vyksta slenksčio viduje. O šviežia juoda mastika ant dugno kartais reiškia ne gerą priežiūrą, o bandymą paslėpti problemą.

„Mazda“: markė, kurią reikia tikrinti ypač atsargiai

Iš nurodytų markių prasčiausią vidutinį apsaugos nuo korozijos įvertinimą gavo „Mazda“. Ypač dažnai minimos pirmos kartos „Mazda 3“ ir „Mazda 6“. Šie automobiliai Lietuvoje ilgą laiką buvo populiarūs dėl malonaus vairavimo, gana paprastos technikos ir patrauklios kainos, tačiau kėbulo būklė dažnai tampa silpniausia vieta.

Pirmos kartos „Mazda 3“, gaminta maždaug 2003–2009 metais, žinoma dėl galinių arkų, slenksčių, apatinių durų kraštų ir dugno korozijos. Išoriškai matoma rūdžių dėmė arkoje dažnai būna tik problemos pradžia. Metalas gali būti pažeistas iš vidaus, po plastikinėmis detalėmis ir suvirinimo siūlėse.

Pirmos kartos „Mazda 6“ taip pat reikalauja labai atidžios apžiūros. Rizikos zonos – galinės arkos, slenksčiai, apatinės durų dalys, porėmiai, pakabos tvirtinimai ir dugnas. Jei automobilis daug metų važinėjo žiemos keliais be papildomos apsaugos, vien gražiai perdažytos arkos neturėtų nuraminti. Kosmetinis remontas dažnai padeda trumpam, o rūdys gali grįžti jau po vienos ar dviejų žiemų.

„Honda“, „Nissan“, „Subaru“ ir „Suzuki“: išvaizda gali apgauti

Kai kurie japoniški automobiliai garsėja patikima mechanika, tačiau kėbulo apsauga ne visada būna tokia stipri, kokios norėtų pirkėjas. „Rostskyddsmetoder“ atkreipia dėmesį, kad dalis Japonijos gamintojų tradiciškai labiau rėmėsi cheminėmis dangomis, gruntais ir dažymu, o Europos gamintojai dažniau naudojo aktyvesnį vidinių ertmių vaškavimą ir plieninių dalių cinkavimą.

Senesnės kartos „Honda Civic“ ir „Honda CR-V“ prieš pirkimą vertos išsamios apžiūros. Reikia tikrinti galines arkas, slenksčius, kėbulo apačią, porėmius, pakabos tvirtinimo vietas, stabdžių vamzdelius ir pakabos varžtus. Blizgūs dažai čia gali suklaidinti – viršus atrodo padoriai, o apačioje jau prasidėję rimti procesai.

Panašiai atsargiai verta žiūrėti ir į senesnius „Nissan“ modelius, tokius kaip „Almera N16“, „X-Trail T30“ ar „Primera P12“. Slenksčiai, galinės arkos, porėmiai, pakabos statramsčiai ir degalų bako laikikliai – vietos, kurias būtina apžiūrėti ne tik iš viršaus.

„Subaru Forester“, „Legacy“, „Outback“ ir „Suzuki Grand Vitara“ atveju papildomą riziką kelia jų naudojimo pobūdis. Tokie automobiliai dažniau važinėja per sniegą, purvą, žvyrkelius, miškus ar sodybų kelius. Visų varančiųjų ratų sistema pati korozijos nesukelia, bet tokie automobiliai neretai gauna daugiau drėgmės ir purvo į dugną bei apsaugines ertmes.

„Opel“ ir „Peugeot“: žiūrėkite ne į blizgesį, o į slenksčius

Senesni „Opel Astra“, „Vectra“, „Zafira“, taip pat „Peugeot 206“, „307“, „407“ ir kai kurie kiti modeliai taip pat reikalauja atidesnės dugno ir slenksčių apžiūros. Čia svarbu ne tik pamatyti, ar yra rūdžių, bet ir suprasti, ar jos nebuvo paslėptos po storu apsauginės dangos sluoksniu.

Ypatingai svarbūs kėlimo taškai. Tai sutvirtintos vietos automobilio apačioje, naudojamos keliant automobilį domkratu ar serviso įranga. Jei jos minkštos, deformuotos, įtrūkusios ar jau buvo „lopomos“, tai gali rodyti, kad vidiniai slenksčių sutvirtinimai yra pažeisti. Tai nėra smulkmena – toks remontas gali būti brangus ir techniškai sudėtingas.

Pirkėjui svarbu nepamiršti, kad šviežiai nudažytas slenkstis nebūtinai reiškia gerą remontą. Kartais tai tik gražus paviršius ant problemos, kuri liko viduje. Jeigu pažeistas metalas nebuvo išpjautas, siūlės neatkurtos, ertmės neišvalytos ir neapsaugotos, korozija grįš.

Vietos, kurias reikia tikrinti visada

Net ir geros reputacijos automobilis gali turėti pavojingų vietų. Todėl prieš perkant naudotą mašiną verta prašyti apžiūros ant keltuvo. Paprastas pasilenkimas prie slenksčio ar žvilgsnis į arką neparodys viso vaizdo.

Pirmiausia reikia tikrinti slenksčius ir domkrato tvirtinimo taškus. Jie dažnai rūdija iš vidaus, todėl išorinis plastikinis slenksčio dangtelis gali būti labai apgaulingas. Toliau – ratų arkos, ypač galinės, nes ten kaupiasi drėgmė, smėlis ir druska.

Būtina pažiūrėti apatinius durų kraštus, drenažo angas, išilgines ir skersines sijas, pakabos tvirtinimo vietas, amortizatorių laikiklius, kuro bako tvirtinimus, stabdžių vamzdelius, atsarginio rato nišą ir priekinio stiklo rėmą. Stabdžių vamzdelių korozija jau yra tiesioginis saugumo klausimas, o ne estetinė problema.

Kaip suprasti, kad rūdys buvo slepiamos?

Vienas pavojingiausių ženklų – šviežia juoda danga tik ant vienos dugno dalies, vienos arkos ar vieno slenksčio. Jeigu visas automobilis senas, bet viena vieta staiga atrodo „per gražiai“, verta klausti kodėl. Kartais pardavėjas tikrai pasirūpino apsauga, bet kartais taip maskuojami pažeidimai prieš pardavimą.

Įtarimą turėtų kelti grubiai užteptas sandariklis, nauji plastikiniai slenksčių dangteliai be aiškios priežasties, nelygi dažų tekstūra, skirtingi tarpai tarp kėbulo detalių, drėgmės kvapas salone, šlapias kilimas, kondensatas bagažinėje ar rūdys aplink sėdynių tvirtinimo varžtus. Tai ženklai, kad automobilis gali turėti daugiau problemų nei matosi pirmą minutę.

Dažų storio matuoklis naudingas, bet jis neatskleidžia visko. Jis parodys perdažytą sparną ar duris, bet nepasakys, kas vyksta slenksčio viduje. Tam reikia keltuvo, gero apšvietimo, veidrodėlio, kartais ir endoskopo, kuris leidžia apžiūrėti uždaras kėbulo ertmes.

Plastikas gali ne saugoti, o slėpti problemą

Šiuolaikiniai automobiliai turi daug plastikinių dugno apsaugų, slenksčių apdailų, arkų praplatinimų ir veltinio garso izoliacijos elementų. Jie mažina triukšmą, gerina aerodinamiką ir saugo nuo akmenų, bet kartu gali kaupti drėgmę, purvą ir druską.

Ypač pavojingi veltinio tipo elementai. Jie gali prisigerti vandens ir ilgai neišdžiūti. Jei tokia medžiaga prigludusi prie metalo, korozija prasideda po ja, o vairuotojas nieko nemato, kol problema neišlenda į paviršių.

Todėl normalus antikorozinis apdorojimas nėra tiesiog „užpurškiau juodos dangos ir viskas“. Meistras turi nuimti dalį apsaugų, išvalyti nematomas vietas, patikrinti drenažą, išdžiovinti metalą ir tik tada naudoti tinkamas medžiagas.

Ar papildoma antikorozinė apsauga verta pinigų?

Taip, bet tik tada, kai ji daroma laiku ir teisingai. Antikorozinis apdorojimas naudingiausias naujam automobiliui arba naudotam automobiliui, kuris dar neturi rimtų rūdžių. Jeigu metalas jau praradęs storį ar turi kiaurymių, jokia mastika jo nebeatkurs. Tada pirmiausia reikalingas kėbulo remontas.

Prieš apdorojimą dugnas, arkos ir paslėptos vietos turi būti kruopščiai nuplautos ir visiškai išdžiovintos. Ant šlapio metalo užtepta apsauga gali tik užrakinti drėgmę po danga, o tai dar labiau pablogins situaciją.

Uždariems profiliams, slenksčiams ir durims naudojami skysto vaško mišiniai, o išoriniams dugno paviršiams – gruntas, apsauga nuo žvyro ar elastinga mastika. Po apdorojimo būtina patikrinti, ar neužkimštos drenažo angos, nes vanduo turi laisvai ištekėti iš durų, slenksčių ir kitų ertmių.

Po žiemos automobilį reikia plauti ne tik iš viršaus

Vienas paprasčiausių būdų sumažinti rūdžių riziką – po žiemos nuplauti ne tik kėbulą, bet ir arkas bei dugną. Druskos lieka ant porėmių, pakabos svirčių, stabdžių vamzdelių, kronšteinų ir siūlių. Jei jos ten laikosi ilgai, korozijos procesas tik greitėja.

Tačiau plauti dugną reikia protingai. Vandens srovės nereikėtų nukreipti per dideliu slėgiu į drenažo angas, durų sandariklius, elektros jungtis ar ventiliacijos vožtuvus. Tikslas yra nuplauti reagentus, o ne pripilti vandens į ertmes. Po tokio plovimo automobilis turi gerai išdžiūti.

Geriausia bent kartą per metus – prieš žiemą arba po jos – apžiūrėti automobilio dugną. Ankstyvoje stadijoje pažeistą apsaugą galima sutvarkyti lokaliai. Kai rūdys jau pasiekia vidines paneles ar laikančius elementus, remontas tampa daug brangesnis.

Svarbiausia taisyklė perkant naudotą automobilį

Rūdys nėra tik kosmetinis trūkumas, kurį galima „kada nors susitvarkyti“. Jos gali paveikti automobilio saugumą, remonto kainą ir net sprendimą, ar apskritai verta tą automobilį pirkti. Todėl naudoto automobilio pirkimas be dugno apžiūros yra rizika, ypač jei modelis žinomas dėl silpnesnės apsaugos nuo korozijos arba atvežtas iš šalies, kur žiemos keliuose naudojama daug druskos.

Gražus kėbulas dar nereiškia sveiko automobilio. Tikrasis vaizdas dažnai matomas tik ant keltuvo, su geru apšvietimu ir žmogumi, kuris žino, kur ieškoti. Jei pardavėjas vengia tokios patikros, skuba, nervinasi ar sako, kad „ten nėra ką žiūrėti“, tai jau atsakymas.

Naudotą automobilį galima nusipirkti su pavargusia sankaba, silpnesniais amortizatoriais ar kosmetiniais defektais – tai dažnai pataisoma. Bet supuvę slenksčiai, pažeistos sijos, kėlimo taškai, porėmiai ar pakabos tvirtinimai gali tapti problema, kuri suvalgys daugiau pinigų, nei automobilis vertas. Todėl prieš džiaugiantis gera kaina verta pirmiausia pažiūrėti ne į saloną, o po automobiliu.