Ar sūnus privalo priimti tėvo atsiprašymą, jei tiesa paaiškėjo per vėlai?

– Neik į vidų su tais purvinais batais, – pasakė tėvas, kai Mantas sustojo jo buto prieškambaryje. – Lina vakar grindis plovė.

Mantui buvo trisdešimt šešeri, tėvui – šešiasdešimt dveji, ir ta pastaba jį supykdė labiau, negu turbūt turėjo. Jis visą kelią iš Kauno važiavo per šlapdribą, automobilyje girgždėjo valytuvai, telefone buvo du praleisti žmonos skambučiai. Atvažiavo ne apie grindis kalbėtis.

Prie durų stovėjo senas tėvo lagaminas, apjuostas pilka lipnia juosta.

– Tai sakykit, ko reikėjo taip skubiai, – Mantas nusiavė batus ir paliko juos ant prie durų patiesto laikraščio. – Per telefoną sakėt, kad negalit laukti.

Tėvas, Algirdas, iškart neatsakė. Virtuvėje įpylė tirpios kavos į du skirtingus puodelius. Vienas buvo nuskilusiu krašteliu, kitas su beveik nusitrynusiu užrašu „Geriausias tėtis“. Mantas trumpam į jį pažvelgė ir nusuko akis.

Algirdas buvo iš tų vyrų, kurie per gimtadienį atnešdavo vokelį, pasėdėdavo kokias keturiasdešimt minučių ir išvažiuodavo sakydami, kad ryte anksti į darbą.

– Radau dėžę, kai tvarkiau sandėliuką, – galiausiai pasakė tėvas. – Ten yra dalykų, kuriuos turėtum pamatyti.

Mantas nenorėjo nieko matyti. Jis prisiminė mokyklos vaidinimą, kai buvo devynerių. Vaidino medį, ant pečių turėjo kartoninius lapus. Kitiems vaikams plojo mamos, tėčiai, seneliai. Jo mama paskui pasakė, kad Algirdas negalėjo atvažiuoti. Darbas. Tuo metu viskas būdavo dėl darbo.

Po skyrybų tėvas beveik metams dingo. Paskui vėl atsirado, kartais pasiimdavo Mantą savaitgaliui, nuveždavo į prekybos centrą, nupirkdavo picos. Vis žiūrėdavo į laikrodį. Suaugęs Mantas išmoko jo nieko neprašyti. Taip buvo ramiau negu vėl išgirsti „pažiūrėsim“.

Ant virtuvės stalo Algirdas padėjo kartoninę dėžę nuo dulkių siurblio. Iš jos kyšojo vokai, keli vaikiški piešiniai, mėlynas sąsiuvinis susisukusiais kampais. Mantas paėmė vieną voką. Ant jo buvo mamos rašysena: „Algirdui. Neatidaryta.“

– Čia jos laiškai? – paklausė jis.

– Ne. Tavo.

Mantas pakėlė akis. Algirdas stovėjo prie kriauklės ir nykščiu trynė seną arbatos dėmę nuo stalviršio.

– Mama sakė, kad jūs nenorėjot manęs matyti, – Mantas kalbėjo tyliau, nei tikėjosi. – Kad pats nesidomėjot.

– Aš irgi daug metų apie ją taip šnekėjau. Kad ji trukdė, nenorėjo tartis. Bet, matyt, mums abiem buvo patogu taip galvoti.

Pirmame voke Mantas rado kreivomis raidėmis parašytą laišką. Jam tada buvo dešimt. Rašė, kad per kūno kultūrą susimušė kelį, kad klasėje atsirado naujas berniukas ir kad nori dviračio su pavaromis. Apačioje buvo du sakiniai: „Mama sako, kad tau negalima rašyti. Bet aš vis tiek rašau. Gal kada nors perskaitysi.“

Ar sūnus privalo priimti tėvo atsiprašymą, jei tiesa paaiškėjo per vėlai?Nuotrauka: Pexels / Seyd Designer

Jis atsivertė kitą, paskui dar vieną. Laiškai buvo nelygūs, kai kuriuose – dėmės, viename įspraustas autobuso bilietėlis. Dvylikametis Mantas viename rašė: „Jeigu nenori, kad būčiau tavo sūnus, tai pasakyk.“ Kitame, jau penkiolikos, buvo tik trys žodžiai: „Neberašysiu daugiau.“

Algirdas atsisėdo priešais.

– Aš jų tada negavau, – pasakė. – Tavo mama juos laikė savo sesers garaže. Po jos mirties ta dėžė kažkaip atiteko man, prieš kelias savaites. Matyt, nenorėjo, kad pradėtume aiškintis dėl popierių. O aš… ilgai net nežiūrėjau.

Mantas norėjo paklausti, kodėl tėvas nenuėjo į mokyklą, kodėl skambino taip retai, kodėl neieškojo atkakliau, kai jam pasakė, kad sūnus nenori bendrauti. Bet nieko normalaus neišėjo suformuluoti.

– Tai jūs tikėjot, kad aš nenoriu? – galiausiai paklausė.

– Man buvo lengviau tuo tikėti, – Algirdas linktelėjo. – Tada galėjau sakyti, kad ne vien aš kaltas. Buvau užsispyręs, piktas. Gėriau daugiau, negu reikėjo. Kai bandžiau tau skambinti, jau buvai paauglys, kalbėjai per sukąstus dantis. Pagalvojau, pats prisidirbau, pats ir turiu kentėti. Tik iš to nieko gero nebuvo.

Jis padėjo delnus ant stalo. Prie nagų buvo likę juodų dėmelių, matyt, nuo kažkokių darbų.

– Atsiprašau, Mantai, – pasakė. – Ne už vieną dalyką. Už tai, kad man buvo paprasčiau pasitraukti, negu aiškintis.

Mantas nejuto, kad pyktis būtų kur nors dingęs. Jis vis dar prisiminė mokyklos salę, motinos žodžius, tuščią kėdę prie gimtadienio stalo. Tie laiškai nepakeitė to, kad tėvas galėjo būti atkaklesnis. Galėjo ateiti. Galėjo nepalikti visko plaukti.

Jis sudėjo vokus atgal į dėžę. Vieną, tą apie dviratį, įsidėjo į striukės kišenę.

– Aš nežinau, ar galiu jums atleisti, – pasakė jau prie durų.

– Aš neprašau dabar, – atsakė Algirdas. – Tik nenorėjau, kad dar vieną kartą liktum su netiesa.

Lauke sniegas jau buvo virtęs pilku vandeniu. Apsiaudamas batus Mantas pamatė, kad vienas raištelis beveik nutrūkęs. Tėvas stovėjo už nugaros, lyg norėtų dar kažką pasakyti, bet tik pakėlė nuo grindų nukritusį voką ir padėjo ant komodos.

Grįždamas Mantas sustojo degalinėje kavos. Žmona vėl paskambino. Jis pasakė tik tiek:

– Važiuoju namo, bet truputį vėliau.

Apie tėvą kalbėti dar negalėjo. Apie mamą – irgi. Kitą rytą Algirdas atsiuntė žinutę: „Tavo dėžė liko čia. Gali pasiimti kada norėsi.“

Mantas jos neatidarė iki pietų. Paskui perskaitė ir nieko neatrašė. Kol kas nežinojo, ar apskritai nori pradėti tą pokalbį, ir jei pradės – nuo ko.