Vyras pastatė automobilį „tik 10-čiai minučių“. Grįžęs prie automobilio rado įbrėžtas dureles. Čia toks lietuvių kerštas?

Jis tikrai negalvojo, kad tos dešimt minučių baigsis autoservisu, policijos pareiškimu ir piktais komentarais internete. Atrodė, eilinė situacija prie daugiabučio: grįžo po darbo, vietų beveik nėra, lietus purškia, rankose maišas iš parduotuvės, o namuose dar laukia vaikas ir vakarienė. Pamatė laisvą tarpą prie įėjimo ir įkišo automobilį ten, kur, kaip pats vėliau pripažino, „gal ir nereikėjo“.

„Pastatysiu trumpam, niekam netrukdysiu“, – pagalvojo.

Tik tas „trumpam“ Lietuvoje kartais tampa labai brangiu žodžiu.

Po keliolikos minučių vyras grįžo prie automobilio ir sustingo. Ant vairuotojo pusės durelių matėsi ilgas, šviežias įbrėžimas. Ne toks, kuris atsiranda nuo šakos ar akmenuko kelyje. Ne atsitiktinis. Tiesi, pikta linija per dažus, lyg kažkas būtų ėjęs pro šalį ir specialiai brūkštelėjęs raktu.

„Čia toks lietuvių kerštas?“ – parašė jis vėliau vienoje miesto grupėje, įkeldamas nuotrauką.

Vieni puolė ginti, kiti – klausti, kur pastatė

Komentarai prasidėjo akimirksniu. Vieni piktinosi: „Kad ir kaip pastatė, braižyti svetimo turto niekas neturi teisės.“ Kiti klausė tiesiai: „O gal ant šaligatvio užvarei? Gal užstatei įvažiavimą? Gal palikai taip, kad su vežimėliu neįmanoma praeiti?“

Ir čia istorija pasidarė nebe tokia paprasta.

Iš nuotraukų matėsi, kad automobilis stovėjo prie pat įėjimo į laiptinę, pusiau ant praėjimo. Ne visiškai tragiškai, bet tikrai taip, kad žmonėms su vaiko vežimėliu, senjorui su lazdele ar kaimynei su pirkinių krepšiais reikėjo vingiuoti aplink. Vyras gynėsi, kad vietų nebuvo, jis stovėjo vos trumpai, o niekam specialiai blogo nedarė.

Bet būtent čia ir prasideda daugiabučių kiemų karai.

Vienas žmogus sako: „Aš tik dešimčiai minučių.“ Kitas žmogus tą patį automobilį mato jau kaip paskutinį lašą po metų chaoso kieme. Vakar vienas užstatė šiukšliavežį. Užvakar kitas paliko automobilį ant žalios vejos. Praėjusią savaitę kažkas užblokavo įėjimą. Ir tada vieną dieną kažkam tiesiog „užverda“.

Tik tai vis tiek nepateisina įbrėžtų durelių.

Kerštas raktu nėra teisingumas

Lietuvoje dažnai mėgstama sakyti: „Jeigu žmogus nesupranta gražiuoju, reikia pamokyti.“ Bet svetimo automobilio gadinimas nėra pamoka. Tai ne pilietiškumas, ne principingumas ir ne teisingumas. Tai turto sugadinimas.

Jei automobilis pastatytas blogai, yra būdų reaguoti normaliai: palikti raštelį, paskambinti policijai, pranešti savivaldybei, kreiptis į namo administratorių, fiksuoti pažeidimą nuotraukomis. Taip, tai ne visada veikia greitai. Taip, kartais atrodo, kad niekam nerūpi. Bet brūkštelėti raktu per dureles – tai jau nebe skundas. Tai kerštas.

Ir toks kerštas labai lietuviškai liūdnas. Ne pasikalbėti. Ne išsiaiškinti. Ne sutvarkyti problemą. O tyliai praeiti, sugadinti ir dingti.

Blogiausia, kad nuo to kieme geriau nepasidaro. Vairuotojas supyksta. Kaimynai susipyksta. Grupėje prasideda karas. Vieni vadina jį chamų vairuotoju, kiti – vandalizmo auka. O tikroji problema lieka ta pati: kieme per mažai vietų, per daug automobilių ir per mažai pagarbos vieni kitiems.

Dešimt minučių gali kainuoti labai brangiai

Šioje istorijoje nemaloniausia tai, kad teisūs ir neteisūs gali būti abu skirtingose vietose. Taip, vairuotojas neturėjo statyti automobilio ten, kur trukdo kitiems. „Tik trumpam“ nėra leidimas užimti praėjimą ar apsunkinti gyvenimą kitiems gyventojams. Jei automobilis paliktas ne vietoje, žmogus turi prisiimti atsakomybę.

Bet tai nereiškia, kad kažkas turi teisę tapti kiemo teisėju su raktu rankoje.

Įbrėžtos durelės gali kainuoti šimtus eurų. Kartais reikia dažyti visą detalę, o jei automobilis naujesnis – suma tampa visai nejuokinga. Draudimas ne visada gelbsti, įrodymų dažnai nėra, kamerų kieme – irgi. Tada lieka pyktis, nuostolis ir labai nemalonus jausmas, kad kažkas specialiai palietė tavo daiktą.

O žmogus, kuris tai padarė, greičiausiai jaučiasi „pamokęs“. Tik iš tikrųjų jis ne pamokė. Jis tiesiog nuleido kartelę dar žemiau.

Ką ši istorija iš tikrųjų parodo

Ji parodo ne tik vieną įbrėžtą automobilį. Ji parodo, kaip greitai Lietuvoje paprasta kiemo situacija gali tapti principų karu. Vieni pavargę nuo vairuotojų, kurie stato bet kur. Kiti pavargę nuo žmonių, kurie vietoj normalaus sprendimo renkasi kerštą.

Ir abi pusės turi ką išgirsti.

Vairuotojams verta prisiminti, kad „aš tik trumpam“ dažnai reiškia „kažkam kitam dabar nepatogu“. Tas kažkas galbūt skuba su vaiku, neša sunkius krepšius, eina su ramentais arba tiesiog nebenori kasdien brautis pro svetimus automobilius.

O pykstantiems kaimynams verta suprasti, kad svetimo turto gadinimas nėra drąsa. Jei žmogus blogai pastatė automobilį, tai dar nereiškia, kad jo automobilį galima gadinti. Kitaip rytoj kažkas įbrėš dureles už per garsiai uždarytą laiptinės durį, už ne vietoje padėtą dviratį ar už šiukšlių maišą prie konteinerio.

Taip prasideda ne tvarka. Taip prasideda kiemo džiunglės.

Ši istorija turi labai paprastą moralą: nestatykite automobilio taip, kad kitiems reikėtų keiktis. Bet ir nevaidinkite teisingumo vykdytojo su raktu kišenėje.

Nes dešimt minučių ne vietoje gali sugadinti dieną. O vienas piktas brūkšnys per svetimas dureles gali parodyti, kad problema kieme yra ne tik dėl automobilių. Problema – dėl žmonių, kurie nebesugeba sustoti laiku.