Vairuotojams verta ruoštis ne sniegui, o šiam reiškiniui: žiemą jis sukelia daugiausia netikėtumų keliuose

Dauguma vairuotojų žiemą pirmiausia bijo sniego. Vos prognozėse pasirodo snaigės, tikrinamos padangos, planuojamas ilgesnis kelionės laikas, o ryte pro langą pirmiausia žiūrima, ar kiemas neužpustytas. Tačiau viena pavojingiausių žiemos situacijų dažnai atrodo visai nekaltai – kelias gali būti juodas, švarus ir beveik sausas, o sukibimo iš tikrųjų beveik nėra. Tai plikledis, dar vadinamas „juoduoju ledu“, kuris vairuotoją neretai užklumpa tada, kai jis mažiausiai to tikisi.

Sniegu padengtas kelias bent jau perspėja akimis: matai, kad slidu, todėl instinktyviai mažini greitį ir laikaisi didesnio atstumo. Su plikledžiu viskas kitaip. Plonas ledo sluoksnis gali būti beveik nematomas, ypač tamsoje, ant tiltų ar šešėlyje. Automobilis važiuoja visiškai normaliai, kol viename posūkyje, stabdant ar persirikiuojant staiga paaiškėja, kad ratai sukibimo beveik nebeturi.

Pavojingiausia temperatūra nebūtinai yra -15 ar -20 laipsnių

Didžiausių netikėtumų dažnai atsiranda tada, kai temperatūra svyruoja apie nulį. Dieną gali būti +2 ar +3 °C, lyti ar tirpti sniegas, o vakare termometro stulpelis nusileidžia iki -1 ar -2 °C. Vanduo ant kelio pradeda stingti, tačiau asfaltas iš pirmo žvilgsnio vis dar atrodo šlapias.

Būtent tokios sąlygos gali būti klastingesnės už stiprų speigą. Kai lauke -15 °C ir kelias jau kurį laiką sausas, vairuotojas dažnai žino, ko tikėtis. O esant vos vienam laipsniui šalčio situacija gali pasikeisti kelių kilometrų atkarpoje – vienur asfaltas dar šlapias, už miško ar ant tilto jis jau padengtas plonu ledu.

Ypač pavojingos vietos yra tiltai ir viadukai. Jie šąla greičiau nei įprastas kelias, nes šaltas oras juos veikia ir iš viršaus, ir iš apačios. Lygiai taip pat atsargiau reikėtų važiuoti miškingomis vietovėmis, įdubose ir ruožuose, kurių dieną beveik nepasiekia saulė.

Blogiausias signalas – kai automobilis staiga pasidaro „lengvas“

Plikledį ne visada pamatysite, tačiau kartais jį galima pajusti dar prieš prasidedant slydimui. Vairas gali pasidaryti neįprastai lengvas, automobilis į posūkį reaguoja vangiau, o pagreitėjus ratai trumpam prasisuka. Tai ženklai, kad sukibimas jau suprastėjo.

Didžiausia klaida tokioje situacijoje – staigiai spausti stabdį arba mėginti automobilį „sugrąžinti“ staigiu vairo judesiu. Net modernios stabilumo sistemos negali panaikinti fizikos dėsnių. Jei padanga su ledu beveik nesukimba, elektronika gali tik padėti išnaudoti tai, kas dar liko.

Todėl važiuojant įtartina danga svarbiausia viską daryti švelniai: lėtai greitėti, vengti staigių stabdymų, posūkiuose nepervertinti greičio ir palikti gerokai didesnį atstumą iki priekyje važiuojančio automobilio.

Dar vienas pavojus – lijundra

Lietuvos žiemomis pasitaiko ir dar nemalonesnis reiškinys – lijundra. Ji susidaro, kai iškrintantis skystas lietus patekęs ant įšalusio paviršiaus iš karto sušąla. Tuomet ne tik kelias, bet ir šaligatviai, automobiliai, medžiai bei elektros laidai per trumpą laiką gali pasidengti skaidriu ledo sluoksniu.

Vairuotojui tokia situacija gali būti ypač pavojinga, nes kelias kartais atrodo tiesiog šlapias. Jei prognozėse minima lijundra, šlapdriba ar temperatūros svyravimas aplink nulį, tai turėtų būti daug rimtesnis signalas nei paprasta snaigės piktograma telefone.

Kartais protingiausias sprendimas yra ne bandyti „atsargiai pravažiuoti“, o kelionę atidėti, jei ji nėra būtina. Kai visas kelias padengtas ledu, net geros žieminės padangos negali suteikti tokio sukibimo, kokį turime ant sauso asfalto.

Žieminės padangos padeda, bet stebuklų nedaro

Prieš žiemą daug dėmesio skiriama padangų protektoriaus gyliui, tačiau svarbi ir jų būklė bei amžius. Guma ilgainiui kietėja, todėl net vizualiai dar gerai atrodanti sena padanga ant šalto ir apledėjusio kelio gali veikti prasčiau.

Vis dėlto net pačios geriausios padangos plikledžio nepanaikina. Skirtumas tarp gero ir prasto automobilio sukibimo dažniausiai išryškėja ekstremalioje situacijoje, tačiau vairuotojo pasirinktas greitis išlieka svarbiausias faktorius.

Jeigu kelias atrodo įtartinai blizgus, lauko temperatūra svyruoja ties nuliu, o prieš kelias valandas lijo ar tirpo sniegas, geriausia elgtis taip, tarsi ledas jau būtų. Net jei jo konkrečioje vietoje dar nėra, po kelių šimtų metrų situacija gali pasikeisti.

Blogiausia žiemos diena gali atrodyti visiškai „normali“

Būtent dėl to vairuotojams verta ruoštis ne tik pirmam sniegui. Sniegas matomas, prognozuojamas ir dažniausiai priverčia žmones būti atsargesnius. Plikledis veikia priešingai – jis pavojingiausias tada, kai kelias atrodo normalus.

Šią žiemą verta įprasti prieš išvažiuojant pažiūrėti ne vien į kritulių prognozę, bet ir į temperatūrą naktį bei anksti ryte. Jei po lietaus žadamas bent nedidelis šaltukas, kelionę reikėtų pradėti su viena mintimi: pirmas pavojingas ruožas gali būti ne ten, kur matosi sniegas, o ten, kur asfaltas atrodo pats švariausias.

Ir kartais būtent tie keli papildomi kilometrai per valandą mažiau yra skirtumas tarp paprastos kelionės į darbą ir ryto, kurį prisiminsite labai ilgai.