DEPO lentynoje pamačiau 0,72 € kainą ir sustojau: kitur toks pats kefyras kainuoja 1,85 € – už ką mes mokame?

Į DEPO važiavau visai ne maisto. Reikėjo statybinių medžiagų, todėl apie kefyrą, pieną ar savaitės pirkinių krepšelį net negalvojau. Tačiau eidamas pro maisto skyrių akimis užkliuvau už žalios „Vilkyškių“ kefyro pakuotės ir kainos po ja. 1 kilogramas, 2,5 proc. riebumo kefyras – 0,72 euro. Iš pradžių net pagalvojau, kad ne taip perskaičiau etiketę. Priėjau arčiau – ne, kaina tikrai tokia.

Tada iš smalsumo pasižiūrėjau, kiek tas pats produktas kainuoja kitur. „Maximos“ elektroninėje parduotuvėje toks pats 1 kg „Vilvi“ 2,5 proc. riebumo kefyras tuo metu buvo parduodamas už 1,85 euro. Skirtumas – 1,13 euro už vieną pakuotę, arba daugiau nei du su puse karto. Ir būtent tada man kilo labai paprastas klausimas: kaip tas pats Lietuvoje pagamintas kefyras vienoje parduotuvėje gali kainuoti 72 centus, o kitoje – 1,85 euro?

Nes čia jau nebe 10 ar 20 centų skirtumas, kurį galima numoti ranka ir pasakyti, kad vienur tiesiog truputį pigiau. Kalbame apie daugiau nei dvigubą kainą. Ir kai tokius skirtumus pamatai ne internete, o savo akimis lentynoje, pradedi visai kitaip žiūrėti į kasdienį apsipirkimą.

Už 10 pakuočių skirtumas jau siektų daugiau nei 11 eurų

Paskaičiavau labai paprastai. Jei 1 kg kefyro DEPO kainuoja 0,72 euro, už dešimt tokių pakuočių sumokėčiau 7,20 euro. Jei kiekviena kainuotų po 1,85 euro – jau 18,50 euro. Skirtumas – 11,30 euro.

Žinoma, niekas paprastai neperka dešimties kefyro pakuočių vienu metu. Tačiau čia ir ne kefyro kiekis svarbiausias. Man daug įdomesnis tapo kitas klausimas: jeigu tokį kainų skirtumą galima rasti viename visiškai kasdieniame produkte, kiek panašių skirtumų nepastebime pirkdami pieną, sviestą, sūrį, makaronus, kavą, konservus ar buitinę chemiją?

Dažniausiai į parduotuvę einame ne atlikti kainų tyrimo. Reikia pieno – paimame pieną. Reikia duonos – įsidedame duoną. Akciją pamatome, apsidžiaugiame sutaupę 30 centų ir važiuojame namo. Retas žmogus stovėdamas prie šaldytuvo išsitraukia telefoną ir pradeda tikrinti penkių skirtingų prekybininkų kainas.

Bet kai vienur matai 0,72 euro, o kitur 1,85 euro, norom nenorom pradedi galvoti, ar apskritai žinome, kiek už kasdienius produktus mokėti yra normalu.

Ar tai reiškia, kad prekybos tinklas nuo kefyro uždirba daugiau nei eurą? Nebūtinai

Čia labai lengva padaryti skambią, bet nebūtinai teisingą išvadą: jeigu viena parduotuvė gali kefyrą parduoti už 72 centus, vadinasi, kita, parduodanti už 1,85 euro, skirtumą tiesiog įsideda į kišenę. Tačiau mažmeninės prekybos kainodara taip paprastai neveikia.

72 centų kaina gali būti laikina akcija, išpardavimas, konkrečios partijos pasiūlymas, prekybininko sprendimas produktą parduoti su itin maža marža ar net nuostolingai tam, kad pirkėjas ateitų į parduotuvę ir kartu nusipirktų kitų prekių. Skiriasi ir prekybos tinklų logistikos, darbuotojų, patalpų, šaldymo, sandėliavimo bei kitos sąnaudos. Todėl iš dviejų lentynos kainų vienų pačių neįmanoma pasakyti, kiek konkrečiai uždirbo prekybininkas.

Bet man, kaip pirkėjui, nuo to pagrindinis klausimas niekur nedingsta. Jei produktas vienoje vietoje realiai parduodamas už mažiau nei pusę kitos parduotuvės kainos, tai yra labai rimtas signalas, kiek daug gali skirtis galutinė suma, kurią sumokame vien dėl pasirinktos parduotuvės.

Ir čia, mano galva, jau verta kalbėti ne vien apie vieną kefyrą.

Kiek iš tikrųjų permokame už visą pirkinių krepšelį?

Įsivaizduokime, kad panašus – nebūtinai toks milžiniškas – kainų skirtumas yra dar dešimtyje kas savaitę perkamų produktų. Vienur sviestas 50 centų pigesnis, kitur sūris euru, dar kitur mėsa dviem eurais už kilogramą, o kava – trimis eurais.

Atskira kaina neatrodo dramatiškai. Tačiau mėnesio pabaigoje jau kalbame ne apie kelis centus.

Būtent todėl tas 72 centų kefyras man pasirodė toks įdomus. Jis labai aiškiai parodo, kaip sunku vartotojui suvokti tikrąją produkto vertę. Kai vieną savaitę tas pats daiktas kainuoja 1,85 euro, kitą su lojalumo kortele – 1,29 euro, o kažkur kitur randame už 0,72 euro, galiausiai nebežinome, kuri kaina yra normali.

Dar keisčiau atrodo tai, kad prekybos centruose nuolat esame apsupti didelių geltonų ir raudonų „akcija“, „tik dabar“, „-30 %“ ženklų. Kartais atrodo, kad praktiškai visa parduotuvė yra akcijoje. Tačiau vartotojui daug svarbiau ne procentas ant etiketės, o galutinė kaina palyginti su tuo pačiu produktu kitur.

Ir štai čia, mano nuomone, Lietuvoje dar turime kur pasitempti.

Ar Lietuvoje reikėtų reguliuoti maisto kainas?

Pamačius tokį skirtumą pirmoji emocija labai paprasta: gal valstybė pagaliau turėtų įsikišti ir nustatyti, kiek prekybininkai gali užsidėti?

Aš ir pats tą akimirką apie tai pagalvojau. Tačiau tiesioginis maisto kainų reguliavimas nėra toks paprastas sprendimas, kaip gali pasirodyti. Nustačius maksimalias kainas ar maržas galima sulaukti ir nepageidaujamų pasekmių – tam tikrų produktų gali sumažėti, prekybininkai sąnaudas gali perkelti kitoms prekėms, o konkurencija nebūtinai pagerėtų.

Tačiau daug didesnio kainų skaidrumo tikrai norėtųsi. Jeigu žmogus vienoje vietoje galėtų lengvai pamatyti, kiek tie patys pagrindiniai produktai šiandien kainuoja didžiuosiuose Lietuvos prekybos tinkluose, kainų skirtumai taptų daug akivaizdesni. O prekybininkai žinotų, kad žmogui nebereikia važinėti po penkias parduotuves vien tam, kad suprastų, kur jis permoka.

Konkurencija geriausiai veikia tada, kai pirkėjas turi informaciją. Jei nežinome, kad už kilometro tas pats produktas kainuoja gerokai mažiau, teoriškai turime pasirinkimą, bet praktiškai juo nesinaudojame.

Iš DEPO išėjau galvodamas jau ne apie statybines medžiagas

Visa ši istorija man ir pasirodė tokia absurdiškai kasdieniška. Nuvažiuoji nusipirkti kažko namams, praeini pro šaldytuvą ir pamatai kefyrą už 72 centus. Tada sužinai, kad kitur už tą pačią 1 kg pakuotę prašoma 1,85 euro, ir staiga klausimas jau nebe apie kefyrą.

Klausimas – kiek tokių produktų kiekvieną savaitę įsidedame į krepšelį net nesusimąstydami?

Gal vienoje parduotuvėje permokame 40 centų už pieną, kitoje – eurą už sviestą, dar kitur – kelis eurus už skalbiklį. Vienas apsipirkimas mūsų nenuskurdins, tačiau per metus susidaro dešimtys apsilankymų parduotuvėje ir šimtai skirtingų prekių.

Todėl kitą kartą pamatęs didelį užrašą „AKCIJA“ jau nebeskubėsiu manyti, kad radau gerą kainą. Pirmiausia pažiūrėsiu, kiek tas pats produktas kainuoja kitur.

Nes po 72 centų kefyro man liko vienas labai nemalonus jausmas: galbūt didžiausia mūsų problema nėra tai, kad maistas brangus. Gal problema ta, kad mes jau nebežinome, kiek jis iš tikrųjų turėtų kainuoti.