Mūsų asmenybę genai gali veikti stipriau, nei manyta iki šiol

Ar esate pastebėję, kad vienas šeimoje į kiekvieną smulkmeną reaguoja audringai, o kitas net per didžiausią sumaištį išlieka ramus? Vienas mielai pirmas užkalbina nepažįstamą žmogų, kitam net trumpas pokalbis parduotuvėje atrodo kaip nemenkas išbandymas. Dažnai tokias savybes nurašome auklėjimui, vaikystės patirtims ar tiesiog „charakteriui“, tačiau vis aiškiau matyti, kad dalį šio paveikslo galime atsinešti gerokai anksčiau nei išmokstame kalbėti.

Mintis, kad asmenybę gali stipriai veikti genai, kai kam skamba nepatogiai. Juk nesinori tikėti, kad žmogaus kantrybė, polinkis nerimauti ar drąsa yra iš anksto nuspręsta. Tačiau genų įtaka nereiškia, kad esame užrakinti viename charakterio kambaryje – ji veikiau paaiškina, kodėl vieniems tam tikros situacijos kainuoja daug daugiau vidinių jėgų nei kitiems.

Ne vien auklėjimas lemia, koks žmogus užauga

Šeimose dažnai girdime pažįstamas frazes: „visai kaip mama“, „tėčio užsispyrimas“ ar „senelio ramumas“. Kartais tai sakoma juokais, tačiau tokie pastebėjimai neatsiranda iš niekur. Temperamentas – tai mūsų prigimtinis reagavimo būdas: kaip greitai susijaudiname, kiek stipriai patiriame stresą, ar ieškome naujovių, ar pirmiau atsitraukiame ir įvertiname aplinką.

Vaikas nuo mažens gali būti jautresnis garsui, pokyčiams ar svetimų žmonių dėmesiui, o kitas – lyg turėtų neišsenkančią energiją ir smalsumą. Tėvai tokius skirtumus pamato labai anksti, ypač kai augina daugiau nei vieną vaiką toje pačioje šeimoje. Tos pačios taisyklės, panašus gyvenimo ritmas ir tie patys tėvai dar nereiškia, kad vaikai pasaulį jaus vienodai.

Genai gali turėti reikšmingą vaidmenį formuojantis tam, ką vėliau vadiname asmenybės bruožais: emociniam stabilumui, atvirumui, impulsyvumui, bendravimo poreikiui ar polinkiui planuoti. Tai nereiškia, kad žmogus paveldi paruoštą likimą su etikete „nerimastingas“ ar „lyderis“. Greičiau paveldime tam tikrą jautrumą, polinkį ir starto poziciją, iš kurios pradedame savo gyvenimą.

Kodėl du žmonės tą pačią dieną išgyvena visai skirtingai

Vienam netikėtai pasikeitę planai gali sugadinti visą vakarą, kitam tai bus tik proga improvizuoti. Vienas po darbo triukšmingame biure grįžta namo išsekęs ir nori tylos, o kitas, priešingai, dar ieško žmonių ir veiklos. Iš šalies kartais atrodo, kad pirmasis „per daug jautrus“, o antrasis „per mažai rimtas“, nors iš tiesų jų nervų sistema gali tiesiog skirtingai apdoroti aplinkos signalus.

Čia dažnai prasideda nereikalingi konfliktai porose ir šeimose. Žmogus pyksta ne vien todėl, kad partneris vėl nori likti namuose ar supyksta dėl netikėtos pastabos. Jis pyksta, nes savo reakciją laiko savaime suprantama ir tikisi, kad kitam ji turėtų būti tokia pati. Supratimas, kad dalis skirtumų gali būti gilesni nei valios trūkumas ar blogas būdas, leidžia mažiau teisti ir daugiau klausti.

Tai ypač svarbu kalbant apie nerimą, nuotaikų svyravimus ar sunkumą suvaldyti stresą. Genetinis polinkis gali padaryti žmogų pažeidžiamesnį tam tikroms būsenoms, tačiau jis nėra nuosprendis. Miegas, judėjimas, santykiai, darbo krūvis, nuolatinė įtampa ir patirtos krizės gali tą polinkį arba sustiprinti, arba padėti jį sušvelninti.

Mūsų asmenybę genai gali veikti stipriau, nei manyta iki šiolNuotrauka: Unsplash / volant

Genai nėra pasiteisinimas nei sau, nei kitiems

Sužinojus apie genetinę įtaką, lengva nueiti į kitą kraštutinumą: „toks jau gimiau, nieko nepakeisiu“. Tačiau tai būtų pernelyg paprastas ir žmogų be reikalo apribojantis požiūris. Net jei žmogus iš prigimties greičiau susierzina, jis gali išmokti atpažinti artėjančią emocijų bangą, padaryti pauzę ir nepasakyti to, dėl ko vėliau gailėsis.

Lygiai taip pat drovesnis žmogus neprivalo staiga tapti vakarėlio siela, kad gyventų pilnavertį gyvenimą. Jam gali labiau tikti mažesnės kompanijos, aiškiai suplanuoti susitikimai ar darbas, kuriame mažiau nuolatinio socialinio spaudimo. Asmenybės supratimas neturėtų virsti bandymu visus suvienodinti – jis gali padėti susikurti tokią kasdienybę, kurioje nereikia nuolat vaidinti sau svetimo žmogaus.

Ši mintis aktuali ir tėvams. Aktyvus, impulsyvus vaikas nebūtinai yra neišauklėtas, o tylus ir atsargus – nebūtinai turi būti „išjudintas“ bet kokia kaina. Vaikui reikia ribų ir mokymosi gyventi tarp kitų žmonių, bet kartu jam reikia suaugusiojo, kuris mato ne tik nepatogų elgesį, bet ir jo jautrumą, nuovargį ar poreikį jaustis saugiai.

Kas iš tiesų formuoja žmogų per visą gyvenimą

Asmenybė nėra sustingusi nuotrauka, kurią gauname gimdami. Ji labiau primena upę su savo vaga: pradinis krypties pojūtis gali būti duotas, tačiau srovę keičia krantai, kliūtys, metų laikai ir tai, kiek erdvės turime augti. Žmogų formuoja artimi santykiai, patirtos nesėkmės, saugumo jausmas, galimybė mokytis ir net tai, ar kasdien lieka laiko pailsėti.

Senjorui, kuris visą gyvenimą buvo santūrus, nebūtina priekaištauti, kad jis mažiau kalba apie jausmus. Jaunam tėčiui, kuriam sunku pakęsti chaosą namuose, gali prireikti ne gėdos jausmo, o realaus poilsio ir pagalbos. Darbuotojas, kuris po atviro biuro dienos tampa irzlus, galbūt nėra nedraugiškas – jam tiesiog reikia daugiau tylos, aiškumo ir galimybės atsigauti.

Praktiškiausias žingsnis – stebėti ne vien savo reakciją, bet ir tai, kas ją sustiprina. Jei nuolat erzina triukšmas, skubėjimas ar žmonių minios, verta ne kaltinti save silpnumu, o sąmoningai planuoti atokvėpį. Jei esate linkę veikti nepagalvoję, gali padėti paprastos iš anksto sutartos taisyklės: neatsakinėti į jautrias žinutes iškart, nespręsti konfliktų pervargus ir svarbiems sprendimams palikti bent vieną naktį.

Galbūt genai iš tiesų mūsų asmenybei pasako daugiau, nei ilgą laiką norėjome pripažinti. Tačiau jie nerašo visos istorijos – jie tik paaiškina pirmąsias jos eilutes. O tolesnius puslapius žmogus kuria ne vien valia, bet ir tuo, kaip išmoksta suprasti save, priimti savo ribas bei šiek tiek švelniau pažvelgti į kitų kitoniškumą.