Kiek elektros iš tiesų sunaudoja boileris: paprastas skaičiavimas padės sumažinti sąskaitą

Vakare namuose visi jau nusiprausę, virtuvėje nutyla indaplovė, o skaitiklis vis tiek lėtai suka kilovatvalandes. Tada akys dažnai nukrypsta į boilerį – tą baltą cilindrą vonioje, sandėliuke ar katilinėje, apie kurį prisimenama tik tada, kai sąskaita už elektrą atrodo nemaloniai didelė.

Boileris nėra prietaisas, kuris visą parą dirba vienodu pajėgumu. Jis įkaitina vandenį, išsijungia, o vėliau vėl trumpam įsijungia kompensuoti per sieneles prarastos šilumos arba pašildyti po naudojimo atvėsusį vandenį. Todėl vien užrašas „1500 W“ ant prietaiso dar nepasako, kiek jis kainuoja per mėnesį.

Aiškiausias būdas suprasti savo išlaidas – ne spėlioti, o suskaičiuoti, kiek energijos reikia konkrečiam vandens kiekiui sušildyti. Skaičiavimas nėra sudėtingas, o jo rezultatas dažnai padeda pamatyti, ar sąskaitą augina pats boileris, ar labiau įpročiai: ilgos maudynės, pernelyg aukšta temperatūra ir nuolat palaikomas beveik verdantis vanduo.

Galingumas ant lipduko nėra mėnesio sąskaita

Dažna klaida – boilerio galią laikyti jo nuolatiniu elektros vartojimu. Jei ant korpuso nurodyta 1,5 ar 2 kW, tai reiškia, kiek elektros prietaisas ima tuo metu, kai kaitinimo elementas veikia. Tai nėra pažadas, kad per kiekvieną valandą ar visą parą jis sunaudos tiek pat.

Pavyzdžiui, 1,5 kW galios boileris, veikęs vieną valandą be pertraukos, sunaudotų 1,5 kWh elektros. Tačiau realybėje jis paprastai šyla ne visą laiką: pirmą kartą pripildytas šaltu vandeniu gali veikti ilgiau, o vėliau termostatas jį įjungia tik tada, kai temperatūra nukrinta žemiau nustatytos ribos.

Štai kodėl du panašūs boileriai skirtinguose butuose gali kainuoti visai nevienodai. Vienuose namuose du žmonės trumpai prausiasi ir retai leidžia karštą vandenį virtuvėje, kituose šeima vakare išnaudoja beveik visą talpą, o ryte šildymo ciklas prasideda iš naujo. Prietaisas tas pats, bet jo darbo valandų skaičius – ne.

Paprastas skaičiavimas prasideda nuo vandens temperatūros

Vandeniui pašildyti reikalingą energiją galima apskaičiuoti pagal paprastą formulę: vandens litrus reikia padauginti iš temperatūros skirtumo ir iš 0,001163. Gauta reikšmė parodo apytikslį kilovatvalandžių kiekį. Temperatūros skirtumas – tai ne nustatyta boilerio temperatūra, o skirtumas tarp į baką atitekančio šalto vandens ir norimos karšto vandens temperatūros.

Tarkime, 80 litrų vandens reikia sušildyti nuo 10 iki 55 laipsnių. Skirtumas yra 45 laipsniai, todėl skaičiavimas atrodo taip: 80 × 45 × 0,001163. Rezultatas – maždaug 4,2 kWh. Tai teorinis energijos kiekis vien tam, kad visas toks vandens tūris pasiektų nustatytą temperatūrą.

Praktikoje rezultatas bus šiek tiek didesnis, nes dalis šilumos prarandama per boilerio sieneles, vamzdžius ir patį šildymo procesą. Vis dėlto toks skaičius duoda labai gerą orientyrą. Jei šeima per dieną iš esmės „atnaujina“ visą 80 litrų karšto vandens kiekį, vien vandens pašildymui per mėnesį gali prireikti apie 126 kWh, neskaičiuojant papildomų šilumos nuostolių.

Kiek elektros iš tiesų sunaudoja boileris: paprastas skaičiavimas padės sumažinti sąskaitąNuotrauka: Pexels / John Robertson

Kodėl vieniems užtenka mažo boilerio, o kitiems jis nespėja šildyti

Senjorui, kuris gyvena vienas ir įpratęs praustis trumpai, didelė talpa gali reikšti ne patogumą, o bereikalingai šildomą vandens atsargą. Kita vertus, šeimai su vaikais mažas boileris vakare neretai tampa ginčo priežastimi: vienas nusiprausia ilgiau, ir kitam tenka laukti, kol vanduo vėl įšils.

Skiriasi ir pats naudojimas. Dušas paprastai sunaudoja mažiau karšto vandens nei vonia, tačiau ilgai bėgantis dušas šį skirtumą greitai panaikina. Karštas vanduo iš boilerio prie čiaupo dar maišomas su šaltu, todėl vien nustatyta aukštesnė temperatūra nereiškia, kad iš karto išleidžiamas visas bakas – bet ji reiškia didesnius šilumos nuostolius ir daugiau energijos kiekvienam pakaitinimui.

Daugiabutyje gyvenantis žmogus dar gali pastebėti, kad žiemą boileris elgiasi kitaip nei vasarą. Į jį patenkantis vanduo šaltuoju metu gali būti šaltesnis, tad jam pašildyti reikia daugiau energijos. O nešildomoje patalpoje laikomas senesnis boileris daugiau šilumos atiduoda aplinkai, net jei vandens tą dieną beveik niekas nenaudojo.

Sąskaitą mažina ne šaltas dušas, o protingi nustatymai

Pirmas ramus žingsnis – pasižiūrėti, kokia temperatūra nustatyta dabar. Jei ji laikoma labai aukšta vien iš įpročio, verta įvertinti, ar namuose tikrai reikia tokio rezervo. Tačiau temperatūros nereikėtų mažinti aklai: karšto vandens sistemoje svarbi ir higiena, todėl saugiausia vadovautis boilerio gamintojo rekomendacijomis bei pasirūpinti, kad prietaisas būtų tinkamai prižiūrimas.

Jeigu yra galimybė naudoti pigesnį elektros tarifą tam tikromis valandomis, boilerio šildymą gali būti naudinga derinti prie jo. Taip pat verta patikrinti, ar nebėga čiaupai, ar senas dušo maišytuvas neleidžia vandens be reikalo ir ar karšto vandens vamzdžiai nepalikti visiškai neizoliuoti vėsioje patalpoje. Maži nuostoliai per dieną per mėnesį virsta visai ne mažais skaičiais.

Jei boileris senas, garsiai kaista, ilgai šildo arba vandens pakanka vis mažiau, problema gali būti ne vien vartojimo įpročiai. Nuosėdos ant kaitinimo elemento ir nusidėvėjusios detalės gali prailginti šildymo laiką. Reguliari priežiūra kainuoja mažiau nervų nei bandymas kiekvieną mėnesį iš sąskaitos atspėti, kur dingo elektra.

Boileris namuose nėra nei tylus sąskaitų priešas, nei stebuklingai pigus prietaisas – jis tiesiog sunaudoja tiek, kiek jam liepia vandens kiekis, temperatūra ir mūsų kasdieniai įpročiai. Kai vietoj spėjimo atsiranda keli paprasti skaičiai, tampa lengviau keisti ne komfortą, o tai, kas iš tiesų bereikalingai kainuoja.