Mėsa šaldiklyje guli nuo praėjusios žiemos? Štai kiek laiko ją verta laikyti, kol nepradėjo prarasti skonio

Beveik kiekviename šaldiklyje yra bent viena tokia pakuotė – mėsos gabalas, kurio užšaldymo datos niekas jau nebeprisimena. Gal jis ten nuo pavasario, gal nuo praėjusių Kalėdų, o gal dar seniau. Iš išorės viskas atrodo normaliai, mėsa kieta kaip akmuo, todėl kyla labai paprastas klausimas: ar ją dar galima valgyti ir kiek apskritai mėsa gali gulėti šaldiklyje neprarasdama skonio? Šaldymas iš tiesų yra vienas patikimiausių būdų ilgai išsaugoti mėsą, tačiau tai nėra laiko sustabdymas. Esant maždaug –18 °C temperatūrai mikroorganizmų dauginimasis praktiškai sustoja, bet pati mėsa vis tiek labai lėtai keičiasi – netenka drėgmės, riebalai oksiduojasi, silpnėja aromatas, o tekstūra po atitirpinimo gali būti sausesnė ir nebe tokia maloni. Todėl svarbu atskirti du dalykus: kiek ilgai mėsa gali išlikti užšaldyta ir kiek laiko ją verta laikyti, jeigu norime, kad ji po atitirpinimo vis dar būtų skani, sultinga ir normalaus kvapo.

Jautiena gali gulėti ilgiausiai, o faršą geriau sunaudoti greičiau

Jeigu šaldiklyje radote didesnį jautienos gabalą, situacija gana palanki. Tinkamai supakuotą jautieną galima laikyti maždaug 6–12 mėnesių ir ji vis dar gali išlaikyti visai gerą kokybę. Didelis gabalas paprastai laikosi geriau nei smulkiai supjaustyta mėsa, nes mažesnis jos paviršius liečiasi su oru. Dėl tos pačios priežasties jautienos kepsniai, supjaustyti gabalėliai ar plonesnės porcijos gali pradėti sausėti anksčiau, ypač jei buvo palikti ploname maišelyje. Kiaulienai rekomenduojamas trumpesnis laikas – didesnius gabalus geriausia sunaudoti maždaug per 4–6 mėnesius. Kiaulienoje daugiau riebalų, o jie net ir šaldiklyje po truputį oksiduojasi, todėl labai ilgai laikyta mėsa gali įgauti prastesnį kvapą ar skonį. Ypač tai juntama riebesniuose gabaluose, todėl sprandinę ar šoninę geriau sunaudoti anksčiau nei labai liesą mėsą.

Paukštienos atveju daug kas priklauso nuo to, kaip ji užšaldyta. Visa višta arba kalakutas šaldiklyje gerą kokybę gali išlaikyti iki maždaug metų, o atskiros dalys – krūtinėlės, šlaunelės, sparneliai – maždaug 6–9 mėnesius. Dar trumpiau verta laikyti maltą paukštieną ir apskritai bet kokį faršą. Malta mėsa dėl didelio sąlyčio su oru ploto kokybę praranda greičiau, todėl ją geriausia sunaudoti per maždaug 3–4 mėnesius. Čia ir slypi priežastis, kodėl didelis vientisas mėsos gabalas gali ramiai gulėti šaldiklyje pusmetį ar ilgiau, o tokio paties svorio faršas po tiek laiko jau gali būti gerokai sausesnis ir prastesnio skonio. Jei faršą šaldote patys, patogu jį padalyti nedidelėmis porcijomis ir maišelį suploninti – taip jis greičiau užšąla, užima mažiau vietos ir vėliau greičiau atitirpsta.

Daug lemia ne tik laikas, bet ir tai, kaip mėsą supakavote

Didelė klaida – nusipirkti mėsą, įmesti ją į šaldiklį tame pačiame ploname parduotuvės maišelyje ir tikėtis, kad po pusmečio ji bus tokia pati kaip pirmą dieną. Plona pakuotė dažnai nėra skirta ilgam laikymui, joje lieka daug oro, o pats produktas greičiau netenka drėgmės. Tada ir atsiranda vadinamasis šalčio nudegimas – sausos, balkšvos ar pilkšvos dėmės ant mėsos paviršiaus. Tai nebūtinai reiškia, kad mėsa tapo pavojinga, tačiau jos tekstūra toje vietoje jau bus gerokai prastesnė. Jei šalčio nudegimas apėmęs tik kraštą, tą vietą galima nupjauti, bet jei išsausėjusi didelė mėsos dalis, skonis dažniausiai jau būna nukentėjęs.

Ilgesniam laikymui mėsą verta supakuoti kuo sandariau. Galima glaudžiai suvynioti į maistinę plėvelę ar kitą šaldymui tinkamą medžiagą, o tada įdėti į specialų šaldymo maišelį ir išspausti kuo daugiau oro. Dar geresnis variantas – vakuumavimas, nes tuomet aplink mėsą beveik nelieka oro ir ji lėčiau džiūsta. Taip pat labai pravartu ant kiekvienos pakuotės užrašyti, kas viduje ir kada užšaldyta. Užtenka paprasto užrašo „kiaulienos sprandinė – 2026-09-18“ ir po kelių mėnesių nebereikia spėlioti, ar ta pakuotė atsirado šiemet, ar dar pernai. Šaldiklyje visada verta pirmiausia sunaudoti seniausiai užšaldytas atsargas, nes kitaip nauji produktai nuolat nustums senus giliau ir vieną dieną rasite mėsą, kurios amžiaus jau niekas namuose neprisimena.

Atitirpinant galima sugadinti net ir gerai išlaikytą mėsą

Net jeigu mėsą užšaldėte tinkamai, daug ką galima sugadinti neteisingai ją atitirpinant. Saugiausias ir kokybei palankiausias būdas – iš šaldiklio perkelti mėsą į šaldytuvą ir leisti jai atitirpti lėtai. Mažas gabalas gali atitirpti per naktį, didesniam gali prireikti ir visos paros ar dar ilgiau, todėl vakarienei planuojamą mėsą geriau prisiminti iš anksto. Palikti ją nuo ryto iki vakaro ant virtuvės stalo nėra gera mintis, nes išorė sušyla gerokai greičiau nei vidus. Gali būti taip, kad centre mėsa dar sušalusi, o paviršiuje temperatūra jau pakankamai aukšta, kad mikroorganizmams atsirastų palankesnės sąlygos.

Todėl jeigu šaldiklio dugne šiandien radote seną pakuotę, verta pirmiausia pasižiūrėti ne tik į jos datą, bet ir į būklę. Jeigu mėsa buvo nuolat laikoma stabilioje –18 °C ar žemesnėje temperatūroje, pats laikas nebūtinai reiškia, kad ji tapo nesaugi, tačiau po ilgo laikymo vis labiau prastėja skonis, sultingumas ir tekstūra. Paprasta orientacinė taisyklė būtų tokia: jautieną verta sunaudoti per 6–12 mėnesių, kiaulieną per 4–6 mėnesius, visą vištą ar kalakutą – maždaug per metus, paukštienos dalis – per 6–9 mėnesius, o maltą mėsą – per 3–4 mėnesius.

Tai nėra datos, po kurių mėsa vidurnaktį staiga tampa bloga. Tai ribos, per kurias produktas paprastai išlaiko geriausią kokybę. Ir būtent dėl to pats paprasčiausias įprotis – užrašyti užšaldymo datą ant pakuotės – kartais yra vertingesnis už bet kokį sudėtingą šaldiklio organizavimo būdą. Tada nebereikia po pusmečio laikyti rankose sušalusio mėsos gabalo ir spėlioti: „čia dar iš šių metų ar jau iš praėjusių?“