Atsisakiau pasakyti savo asmens kodą telefonu ir po minutės supratau, kad vos nepakliuvau į sukčių spąstus

Iki tos dienos galvojau, kad sukčiams pakliūva tik labai patiklūs žmonės. Tie, kurie spaudžia keistas nuorodas, tiki „laimėtais“ prizais arba įveda kortelės duomenis bet kur. Aš taip nedarau. Sąskaitas tikrinu, el. laiškų iš nepažįstamų neatidarau, o banko programėlėje spaudžiu tik tai, ką pati suprantu. Bet vienas telefono skambutis parodė, kad sukčiai ne visada ateina su klaidomis pilnu laišku. Kartais jie kalba ramiai, mandagiai ir taip įtikinamai, kad pirmą minutę net nesupranti, jog esi vedama už rankos tiesiai į spąstus.

Skambutis atėjo vidury darbo dienos. Telefone buvo lietuviškas numeris, todėl net nesuabejojau. Atsiliepiau. Kitame gale moteris prisistatė esanti iš „klientų saugumo skyriaus“ ir pasakė, kad mano vardu esą fiksuotas įtartinas prisijungimas. Balsas buvo ramus, beveik pavargęs, toks, kokį įsivaizduoji girdėdamas žmogų, kuris per dieną sprendžia šimtus panašių problemų. Ji nekėlė panikos. Priešingai – kalbėjo taip, lyg norėtų mane nuraminti.

Tada ji paprašė „patvirtinti tapatybę“. Iš pradžių klausimai atrodė nekalti: vardas, pavardė, ar naudojuosi mobiliąja programėle, ar pastaruoju metu gavau keistų pranešimų. Atsakinėjau atsargiai, bet dar nebuvau sunerimusi. Ir tik tada nuskambėjo sakinys, nuo kurio man tarsi kažkas suėmė pilvą: „Pasakykite savo asmens kodą, kad galėčiau užblokuoti įtartiną veiksmą.“

Vienas klausimas viską apvertė

Nežinau, kodėl būtent tada sustojau. Gal todėl, kad žodis „asmens kodas“ nuskambėjo per daug tiesiai. Gal todėl, kad žmogus kitame gale staiga pradėjo skubinti. Ji pasakė, kad laikas labai svarbus, kad jeigu delsime, operacija gali būti patvirtinta, kad vėliau bus sudėtingiau viską atšaukti. Tas spaudimas buvo labai subtilus, bet aiškus: kalbėk dabar, nes paskui bus tavo kaltė.

Aš pasakiau: „Ne, telefonu asmens kodo nesakysiu.“ Kitame gale trumpam stojo tyla. Tada balsas pasikeitė. Moteris tapo šaltesnė, griežtesnė. Ji pasakė, kad be tapatybės patvirtinimo negalės man padėti. Aš pakartojau, kad pati paskambinsiu oficialiu numeriu. Tą akimirką ji dar bandė mane sustabdyti: „Jeigu nutrauksite pokalbį, sistema gali fiksuoti atsisakymą bendradarbiauti.“

Štai tada jau supratau – kažkas labai ne taip. Padėjau ragelį.

Po minutės pati paskambinau į įstaigą oficialiu numeriu, kurį susiradau ne iš SMS, ne iš skambinusio žmogaus pasakymo, o pati interneto svetainėje. Ten man pasakė, kad jokio tokio skambučio jie nevykdė, jokių įtartinų veiksmų nemato, o tokios informacijos telefonu taip neprašo. Tada ir atėjo tas nemalonus jausmas: aš buvau labai arti. Ne todėl, kad esu kvaila. O todėl, kad skambutis buvo padarytas profesionaliai.

Sukčiai nebepanašūs į sukčius

Labiausiai mane išgąsdino ne pats faktas, kad kažkas bandė išgauti mano duomenis. Labiausiai išgąsdino tai, kaip normaliai viskas skambėjo. Nebuvo jokio akcento, jokio įtartino triukšmo, jokio „jūs laimėjote“. Buvo mandagus tonas, lietuviškas numeris, tariamas rūpestis ir vienas labai stiprus kabliukas – baimė prarasti pinigus.

Dabar suprantu, kad taip jie ir veikia. Pirmiausia žmogų išmuša iš pusiausvyros. Pasako, kad kažkas vyksta su sąskaita, siunta, mokesčiais, paskyra ar pavedimu. Tada sukuria skubą. Galiausiai paprašo duomenų, kurių žmogus ramiai mąstydamas tikrai neduotų: asmens kodo, prisijungimo patvirtinimo, kortelės duomenų, PIN kodo, „Smart-ID“ ar „Mobile-ID“ patvirtinimo.

Sukčiai labai gerai žino, kad panikoje žmogus nori ne analizuoti, o kuo greičiau „sutvarkyti problemą“. Jie kalba taip, kad atrodytų, jog padeda. Ir jei tuo metu dar esi pavargęs, skubi, sėdi automobilyje ar gamini vakarienę, gali padaryti klaidą per kelias sekundes.

Ką dabar darau kitaip?

Po to skambučio sau įsivedžiau vieną taisyklę: jei man paskambina ir prašo jautrių duomenų, pokalbis baigtas. Nesiginčiju, neaiškinu, nebandau išsiaiškinti su skambinančiuoju. Tiesiog padedu ragelį ir pati skambinu oficialiu numeriu. Ne tuo, kurį man padiktavo. Ne tuo, kuris atėjo SMS žinutėje. Tik tuo, kurį pati randu oficialioje svetainėje arba programėlėje.

Dar viena taisyklė – niekada netvirtinti jokių veiksmų „Smart-ID“ ar „Mobile-ID“, jei pati jų nepradėjau. Jei aš nepervedu pinigų, neprisijungiu prie banko, nekeičiu nustatymų, vadinasi, joks patvirtinimas man nereikalingas. Net jei balsas telefone sako, kad reikia „atšaukti operaciją“, tai gali būti spąstai. Kartais sukčiai būtent taip ir priverčia žmogų patvirtinti ne atšaukimą, o jų atliekamą veiksmą.

Taip pat pradėjau daugiau kalbėti su artimaisiais. Mamai pasakiau labai paprastai: jei kas nors skambina ir prašo asmens kodo, banko duomenų ar liepia spausti nuorodą – padėk ragelį ir paskambink man. Geriau dešimt kartų be reikalo pasitikrinti, negu vieną kartą prarasti pinigus.

Svarbiausias ženklas – kai jus skubina

Dabar man aišku: skuba yra vienas didžiausių pavojaus signalų. Kai žmogus telefonu neleidžia pagalvoti, spaudžia, gąsdina pasekmėmis, kartoja, kad „turime veikti dabar“, tai jau ne pagalba. Tai manipuliacija.

Jeigu situacija tikra, ją galima patikrinti oficialiai. Jei problema susijusi su banku, skambinate bankui. Jei su siunta – tikrinate vežėjo programėlėje ar svetainėje. Jei su mokesčiais – jungiatės per oficialią sistemą. Tik ne per nuorodą, kurią kažkas atsiuntė iš nežinomo numerio.

Tą dieną mane išgelbėjo ne ypatingos žinios, o paprastas sustojimas. Vienas „ne“. Vienas atsisakymas pasakyti asmens kodą. Ir po minutės tapo aišku, kad tas atsisakymas buvo geriausias mano sprendimas tą dieną.

Dabar, kai telefone pamatau nežinomą numerį, aš nebijau atsiliepti. Bet nebebijau ir padėti ragelio. Nes sukčiai labai nori, kad būtume mandagūs, sutrikę ir paklusnūs. O kartais saugiausias dalykas, kurį gali padaryti, yra tiesiog pasakyti: „Ne, taip nedarysiu.“

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!