„Žemės gelmėse slypi paslėptas pasaulis”. Ši teorija skamba beprotiškai, bet jos istorijoje yra keistų detalių

Mintis, kad po mūsų kojomis galėtų egzistuoti ne tik uolienos, magma ir Žemės branduolys, o ištisas paslėptas pasaulis, skamba kaip fantastinio romano pradžia. Ir vis dėlto „tuščiavidurės Žemės“ teorija niekur nedingo. Ji vis dar grįžta į pokalbius, knygas, dokumentinius filmus, interneto forumus ir straipsnius apie paslaptingas ekspedicijas, dingusius dokumentus bei požeminius tunelius.

Mokslas į šią idėją žiūri labai aiškiai: Žemė nėra tuščia, o jos vidinė sandara gana gerai žinoma iš seisminių bangų, gravitacijos, magnetinio lauko ir geologinių tyrimų. Tačiau šios teorijos ilgaamžiškumas įdomus ne todėl, kad ji įrodytų paslėptą civilizaciją. Ji įdomi todėl, kad joje susipina beveik viskas, kas žmogų traukia prie paslapčių: Arktis, Tibetas, senos legendos, nacistinės Vokietijos ekspedicijos, dingę archyvai, požeminės bazės ir klausimas, kur baigiasi faktai, o kur prasideda istorija, kurią žmonės labai nori tikėti.

Būtent dėl to „tuščiavidurė Žemė“ gyvena jau kelis šimtmečius. Ji nuolat keičia formą, prisitaiko prie laikmečio ir kiekvieną kartą atrodo tarsi naujai atrasta. Vieniems tai legenda apie Agartą, kitiems – fantastinė literatūra, tretiems – paslaptingi Arkties objektai, o dar kitiems – bandymas ieškoti nežinomybės ten, kur žemėlapiai jau seniai užpildyti.

Viskas prasidėjo ne nuo interneto, o nuo senų požemio legendų

Pasakojimai apie požeminį pasaulį atsirado gerokai anksčiau nei šiuolaikinės sąmokslo teorijos. Įvairių tautų mituose galima rasti istorijų apie karalystes po žeme, paslėptus miestus, išmintingas civilizacijas ir vartus, vedančius į kitą tikrovę. Viena garsiausių tokių legendų – Agarta, arba paslaptinga požeminė žemė, kuri esą slypi kažkur po Azijos kalnais.

Pagal šias legendas, Agartoje gyvena žmonės, kurie savo žiniomis, dvasiniu išsivystymu ir technologijomis pranoksta paviršiaus gyventojus. Skamba kaip gryna mistika, tačiau XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje tokios idėjos buvo itin populiarios. Tuo metu Europa domėjosi Rytais, Tibetu, Himalajais, okultizmu ir senomis civilizacijomis. Kiekvienas keliautojo pasakojimas iš tolimų kraštų galėjo tapti nauju įrodymu tiems, kurie jau norėjo tikėti.

Čia dažnai minimas Ferdinandas Ossendowskis – keliautojas, rašytojas ir žurnalistas, savo knygoje aprašęs istorijas, kurias esą girdėjo iš vienuolių apie paslėptą Žemės vidinį pasaulį. Panašūs pasakojimai siejami ir su Nikolajumi Rerichu, keliavusiu po Himalajus. Šių žmonių tekstuose susimaišė kelionės įspūdžiai, vietinės legendos, politinis chaosas ir epochos susižavėjimas tuo, kas nematoma.

Būtent tokios istorijos ir sukūrė dirvą vėlesniems pasakojimams. Jei po kalnais gali būti paslėpta šalis, kodėl jos vartai negalėtų būti Tibete? Jei Arktis taip ilgai buvo sunkiai pasiekiama, kodėl ten negalėtų būti įėjimas į nežinomą erdvę? Žmogaus vaizduotė labai mėgsta vietas, kurias sunku patikrinti.

Mokslas kalba apie Žemės gelmes, bet ne apie slaptą pasaulį

Vienas dažnai minimas šiuolaikinis argumentas siejamas su seisminiais tyrimais. Galingi žemės drebėjimai leidžia mokslininkams tirti Žemės vidų, nes seisminės bangos sklinda per planetą ir keičia kryptį, greitį bei elgseną priklausomai nuo to, per kokius sluoksnius keliauja. Taip tyrėjai sužino apie mantiją, branduolį, sluoksnių ribas ir net nelygumus giliai po paviršiumi.

Kai kuriuose pasakojimuose tokie tyrimai pateikiami taip, lyg mokslininkai būtų aptikę milžiniškas tuštumas Žemės viduje. Tačiau tai yra labai laisva interpretacija. Seisminiai duomenys gali rodyti sudėtingas struktūras, skirtingo tankio zonas, nelygius sluoksnių paviršius ar medžiagų pokyčius, bet tai nėra įrodymas, kad Žemėje egzistuoja apgyvendintas vidinis pasaulis.

Mokslui Žemė nėra paslaptis ta prasme, kaip ją vaizduoja legendos. Taip, jos gelmėse dar yra daugybė klausimų. Taip, tyrėjai vis dar tikslina, kaip juda mantija, kaip formavosi branduolys, kaip gimsta magnetinis laukas ir kas vyksta šimtų kilometrų gylyje. Tačiau visi šie klausimai priklauso geofizikai, o ne pasakojimams apie požemines civilizacijas.

Ir vis dėlto būtent moksliniai terminai dažnai suteikia legendoms naują gyvybę. Užtenka paminėti „seismines bangas“, „660 kilometrų gylį“, „modeliavimą superkompiuteriu“, ir sena istorija ima skambėti solidžiau. Taip atsiranda pavojingas mišinys: tikri moksliniai faktai sumaišomi su išvadomis, kurių tie faktai iš tikrųjų nepatvirtina.

Kodėl Arktis tapo šios teorijos centru?

Jei viena vieta labiausiai tinka paslapčių istorijoms, tai Arktis. Ilgą laiką ji buvo atoki, pavojinga, sunkiai pasiekiama ir menkai ištirta. Balta tuštuma žemėlapyje visada kursto vaizduotę. Todėl nenuostabu, kad pasakojimuose apie tuščiavidurę Žemę nuolat sugrįžta poliariniai regionai, ypač Pranciškaus Juozapo Žemės salynas.

Šis salynas tapo savotišku legendų mazgu. Apie jį kalbėta literatūroje, ekspedicijų istorijose, vokiečių karinio buvimo Arktyje kontekste. Vladimiras Obručevas savo romane „Plutonija“ kūrė istoriją apie vidinį Žemės pasaulį, ieškodamas labiau „įtikinamo“ fantastinio paaiškinimo nei Jules’io Verne’o „Kelionėje į Žemės centrą“. Tokia literatūra stipriai veikė žmonių vaizduotę, nes ji fantastiką aprengdavo mokslo kalba.

Vėliau prie legendos prisidėjo ir istoriniai faktai. Vokiečiai tikrai domėjosi Arktimi, ten vyko ekspedicijos, buvo strateginių objektų, meteorologinių stočių ir karinių interesų. 1931 m. dirižablio „Graf Zeppelin“ skrydis virš Arkties, pasakojimai apie fotografuotus rajonus, dingusias medžiagas ir vėlesnį vokiečių buvimą salose tapo puikia medžiaga teorijoms.

Dar labiau vaizduotę pakurstė pasakojimai apie požeminius objektus Aleksandros Žemėje. Minimi apleisti bunkeriai, vokiečių daiktai, tuneliai, patalpos po uolomis, skubiai palikti pastatai. Tokie objektai savaime nėra neįmanomi: karo metu atokiose vietose buvo statomos bazės, slėptuvės, sandėliai ir ryšio punktai. Tačiau kai tokia vieta randama Arktyje, kur aplink – ledas, tyla ir beveik jokio žmogaus pėdsako, legenda pradeda augti pati.

Nacistinės Vokietijos šešėlis: kodėl ši dalis taip traukia?

„Tuščiavidurės Žemės“ istorijoje dažnai pasirodo nacistinės Vokietijos tema. Tai viena priežasčių, kodėl teorija skamba taip tamsiai ir patraukliai paslapčių mėgėjams. Yra žinoma, kad dalis nacistinės ideologijos aplinkos domėjosi ezoterika, senovės mitais, simboliais ir tariamomis prarastomis civilizacijomis. Vėlesniuose pasakojimuose šis susidomėjimas buvo susietas su Tibetu, Arktimi ir galimais įėjimais į Žemės gelmes.

Tačiau čia būtina atskirti faktus nuo prielaidų. Vokiečių karinis ir strateginis interesas Arktyje buvo realus. Slaptos ar pusiau slaptos bazės, meteorologinės stotys, žvalgybinės ekspedicijos ir logistiniai objektai Antrojo pasaulinio karo metais taip pat nėra fantastika. Bet teiginys, kad visa tai buvo susiję su įėjimo į vidinį Žemės pasaulį paieškomis, jau priklauso legendų zonai.

Kodėl ši versija taip lengvai prilipo? Nes ji turi visus gero pasakojimo ingredientus: uždarą režimą, karą, dingusius dokumentus, ledynus, bunkerius ir ideologiją, kuri pati mėgo mitus. Kai istorijoje atsiranda tuščia vieta, žmonės labai greitai ją užpildo. O Arktis tokių tuščių vietų turėjo daug.

Kodėl ši teorija vis dar gyva?

„Tuščiavidurės Žemės“ teorija išlieka ne todėl, kad būtų įrodyta, o todėl, kad ji labai gerai veikia kaip pasakojimas. Ji leidžia žmogui įsivaizduoti, kad pasaulyje dar yra milžiniškų paslapčių, kurių oficialūs žemėlapiai neparodo. Ji sujungia mokslą, mistiką, keliones, karą, literatūrą ir seną žmogaus norą tikėti, kad kažkur yra paslėptos durys į kitą tikrovę.

Šiandien žinome, kad Žemė nėra tuščiavidurė. Tačiau tai nereiškia, kad jos gelmės neįdomios. Priešingai – tikroji Žemės sandara kartais dar įspūdingesnė už legendas: šimtų kilometrų gylio sluoksniai, milžiniškas slėgis, karštis, lėtai judančios uolienos, geležies branduolys ir magnetinis laukas, saugantis planetą.

Gal todėl ši teorija ir nepaleidžia žmonių vaizduotės. Ji stovi ant ribos tarp to, kas tikra, ir to, ką norėtume rasti. Požeminės karalystės greičiausiai nėra. Bet pats klausimas, kas slypi po mūsų kojomis, vis dar turi kažką hipnotizuojančio. Ir kol pasaulyje liks atokių salų, dingusių ekspedicijų, neatsakytų klausimų ir senų legendų, tol istorija apie „tuščiavidurę Žemę“ vis sugrįš.

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!