Kur dingsta ežiai, kai ateina šalčiai? Jų žiemos miegas daug įspūdingesnis, nei atrodo

Rudenį dar visai neseniai vakare galėjote išgirsti šiurenant lapus prie terasos, pamatyti mažą spygliuotą nugarą prie komposto krūvos ar net sutikti ežį, ramiai kertantį takelį. O tada vieną dieną jų tiesiog nebelieka. Sodas tas pats, lapai tie patys, po krūmais pilna slėptuvių, bet ežių – nė kvapo. Kur jie dingsta?

Atsakymas daug įdomesnis nei paprastas „užmiega žiemai“. Ežio organizmas šaltuoju metų laiku persijungia į visiškai kitą režimą. Jo kūno temperatūra krinta iki vos kelių laipsnių, širdis pradeda plakti kelis kartus rečiau, o visas gyvūno gyvenimas priklauso nuo vieno dalyko – ar rudenį jis spėjo sukaupti pakankamai riebalų.

Būtent todėl rugsėjį ir spalį ežiai atrodo ypač užsiėmę. Kol mes renkamės obuolius ir grėbiame lapus, jie praktiškai ruošiasi išgyvenimo maratonui.

Rudenį ežys valgo taip, tarsi žinotų, kad laukia keli mėnesiai be vakarienės

Prieš žiemą ežiui svarbiausia sukaupti pakankamas riebalų atsargas. Šaltuoju laikotarpiu jis įprastai neina ieškoti maisto – organizmas gyvena iš to, ką gyvūnas sukaupė dar rudenį. Todėl šiuo metu ežiai daug juda, ieško maisto ir gali pasirodyti net visai netoli žmogaus namų.

Pasakose ir vaikiškose knygelėse ežys dažnai piešiamas su obuoliu ant spyglių, tačiau tikrovėje jo vakarienė atrodo visai kitaip. Ežiai daugiausia minta gyvūninės kilmės maistu: vabalais, jų lervomis, sliekais, sraigėmis, šliužais ir kitais bestuburiais. Jei pasitaiko proga, gali suėsti smulkią varlę, driežą ar kitą nedidelį gyvūną. Vaisiai ir uogos gali patekti į jų racioną, bet tai nėra pagrindinis maistas.

Dėl to ežys sode iš tikrųjų yra gana naudingas kaimynas. Per naktį jis gali surinkti nemažai vabzdžių ir kitų smulkių gyvių, kurių sodininkai dažnai mielai atsikratytų. Tad išgirdę po krūmais intensyvų šiurenimą nebūtinai turėtumėte skubėti ieškoti pelės – labai gali būti, kad ten dirba jūsų naktinis sodo „sanitaras“.

Žiemoti jis gali pasirinkti vietą, kuri jums atrodys kaip paprasta lapų krūva

Kai oras rimčiau atvėsta, ežys pradeda ieškoti vietos, kur galėtų praleisti žiemą. Jam nereikia gražaus namelio su stogeliu. Svarbiausia, kad vieta būtų sausa, apsaugota nuo stipraus vėjo ir temperatūros svyravimų.

Todėl ežių žiemavietėmis gali tapti sausų lapų krūvos, šiaudai, senos malkinės, vieta po krūmu, tankūs brūzgynai, komposto krūvos ar net ramus daržinės kampas. Iš lapų, sausos žolės ir kitų medžiagų gyvūnas susikuria gana sandarų lizdą, kuris saugo nuo šalčio.

Čia atsiranda viena labai praktiška rudens problema. Žmogui lapų krūva atrodo kaip šiukšlė, kurią reikia kuo greičiau sukrauti į maišus arba išvežti. Ežiui ji gali būti visas žiemos namas.

Todėl jeigu sodo kampe palikote sausų lapų ar šakų krūvelę, o ji niekam netrukdo, nebūtina rudenį išvalyti kiemo iki paskutinio lapo. Ypač verta atsargiai elgtis su senomis lapų, žolės ir komposto krūvomis vėlyvą rudenį ar žiemą – jose jau gali būti įsitaisęs žiemojantis gyvūnas.

Žiemą ežio širdis pradeda plakti neįtikėtinai lėtai

Įprastai aktyvaus ežio kūno temperatūra siekia maždaug 35 laipsnius, tačiau žiemos miego metu ji gali nukristi iki maždaug 5–6 laipsnių. Dar įspūdingiau keičiasi širdies ritmas. Aktyvaus gyvūno širdis gali plakti apie 190 kartų per minutę, o žiemos miego metu ritmas gali sulėtėti iki maždaug 20 dūžių.

Kvėpavimas taip pat tampa labai lėtas, o medžiagų apykaita sumažėja iki minimumo. Tai nėra paprastas gilus miegas, kai gyvūnas „ilgai nepabunda“. Organizmas sąmoningai taupo energiją taip stipriai, kad ežys gali išgyventi mėnesius beveik negaudamas maisto.

Vis dėlto žiemos miegas ne visada būna visiškai nenutrūkstamas. Esant šiltesniam periodui ežys gali trumpam pabusti, pakeisti vietą ar net pasirodyti lauke. Todėl žiemą pamatytas ežys nebūtinai reiškia nelaimę, tačiau jeigu gyvūnas atrodo labai liesas, vangus, sužeistas arba ilgai klaidžioja per didelius šalčius, situaciją verta vertinti atidžiau.

Didžiausias pavojus – per mažos riebalų atsargos. Žiemos miego metu ežys visą energiją gauna iš savo kūno, todėl itin mažam ar labai liesam gyvūnui gali būti sunku išgyventi iki pavasario.

Radote ežį sode? Pienu jo vaišinti nereikia

Čia verta prisiminti dar vieną labai seną mitą. Ežiui radus prie namų žmonės dažnai nori padėti ir pastato dubenėlį pieno. Atrodo nekaltai, bet tai nėra geras pasirinkimas. Suaugę ežiai sunkiai virškina laktozę, todėl pienas gali sukelti virškinimo problemų.

Jei rudenį norite palikti maisto aktyviam ežiui, daug saugesnis pasirinkimas yra švarus vanduo ir tinkamas mėsos pagrindo maistas, pavyzdžiui, nedidelis kiekis kokybiško kačių ar šunų pašaro. Tačiau natūralioje aplinkoje sveikas ežys paprastai pats susiranda sau tinkamo maisto.

Dar svarbiau yra ne per daug jį „gelbėti“. Jei sveikas ežys vakare vaikšto po sodą, tai visiškai normalu. Jo nereikia nešti į namus, šildyti ar bandyti laikyti dėžėje vien todėl, kad lauke jau ruduo.

Kartais didžiausia pagalba – tiesiog leisti jam būti ežiu.

Pavasarį pirmas darbas būna ne vaikščioti, o pavalgyti

Kai oras pradeda šilti ir žiemos miegas baigiasi, ežys pabunda gerokai suliesėjęs. Per žiemą jis gali prarasti nemažą dalį savo kūno masės, todėl pirmosios pavasario savaitės vėl tampa intensyvia maisto paieška.

Būtent tada sode vėl išgirsite pažįstamą šiurenimą. Iš po lapų, šakų ar malkinės išlindęs gyvūnas pradės ieškoti vabzdžių, sliekų ir visko, kas padės atkurti per žiemą prarastas energijos atsargas.

Ir galbūt tada verta prisiminti tą rudeninę lapų krūvą, kurios tingėjote sugrėbti.

Gali būti, kad jums tai buvo tik netvarkingas sodo kampas.

O kažkam – visas namas, kuriame pavyko sulaukti pavasario.

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!