Šešerius metus butą nuomojome studentams: jiems išsikrausčius paaiškėjo, kiek kainuos remontas

Raktus mergina padėjo ant virtuvės stalo, šalia televizoriaus pultelio. Dar paklausė, ar nieko nepamiršo vonioje, atsiprašė dėl neišplautos orkaitės ir pasakė, kad šiame bute jai buvo gera gyventi. Palinkėjau sėkmės darbe, užrakinau duris ir pirmą kartą po ilgo laiko likau tuščiuose kambariuose. Tada man atrodė, kad užteks perdažyti sienas, išvalyti sofą ir nupirkti kelias smulkmenas. Po savaitės, suskaičiavusi darbus ir pirkinius, žiūrėjau į 4 860 eurų sumą. Vyras paklausė, ar tikrai viską būtina keisti. Tą patį klausimą prieš valandą buvau uždavusi sau.

Butas liko iš mano mamos. Nedidelis, dviejų kambarių, Kaune, netoli viešojo transporto stotelės. Parduoti nenorėjome, patiems jo nereikėjo, todėl nusprendėme nuomoti studentams. Prieš įleisdami pirmuosius nuomininkus perdažėme sienas, sudėjome nebrangias laminato grindis, nupirkome sofą. Virtuvės baldus palikome senesnius, tik pakeitėme stalviršį. Viskas buvo paprasta, bet tvarkinga. Pamenu, vyrui sakiau: svarbu, kad žmonės jaustųsi kaip namuose.

Šešerius metus atrodė, kad mums pasisekė

Per tą laiką bute gyveno kelios studentų poros. Vieni baigė mokslus, kiti susirado darbą kitame mieste, paskutinės dvi merginos išbuvo trejus metus. Nuomą mokėjo laiku, kaimynai nesiskundė. Kartą sugedo skalbyklė, kitą kartą reikėjo pakeisti virtuvės maišytuvą. Atvažiuodavome, sutvarkydavome ir išvažiuodavome. Spintelių nevarstydavau, po kilimu nežiūrėdavau. Man būtų buvę nejauku tikrinti, kaip žmonės gyvena.

Tarp nuomininkų pasikeitimų dažniausiai turėdavome vos kelias dienas. Nuvalydavome langus, pataisydavome, kas akivaizdžiai neveikė, ir perduodavome raktus kitiems. Dabar suprantu, kad vis kartojome tą patį: šitas dar palauks, aną pakeisime vėliau. Net atskilusį stalviršio kraštą buvome užklijavę juostele, nes tuo metu atrodė kvaila dėl jo keisti visą paviršių.

Kai paskutinės nuomininkės pranešė išsikraustančios, nutarėme pagaliau padaryti ilgesnę pertrauką. Gal net paruošti butą sūnui, jeigu jis apsispręstų gyventi savarankiškai. Todėl šįkart apžiūrėjome viską. Patraukėme sofą, pakėlėme kilimą, ištuštinome spinteles. Ir darbų sąrašas pradėjo ilgėti.

Labiausiai supykdė ne dėmės ant sienų

Sienos buvo nutrintos prie lovų ir darbo stalų, vietomis matėsi bandymų valyti dėmes pėdsakai. Dėl to nenustebau. Tačiau po kilimu radome išbrinkusias laminato siūles, vonios spintelės apačia trupėjo, o išskleidžiamos sofos mechanizmas strigo. Virtuvėje viena durelė laikėsi kreivai, orkaitės vidus buvo aplipęs riebalais. Atsistojusi vidury kambario garsiai pasakiau: „Na kaip galima šitaip nugyventi?“

Vyras nieko neatsakė. Tik po kiek laiko priminė, kad sofa pirkta pati pigiausia, vonios spintelė čia stovėjo dar mamai gyvenant, o virtuvės dureles jis pats buvo žadėjęs sutaisyti prieš dvejus metus. Tuo metu man tai nepatiko. Norėjau, kad bent kelias minutes jis pyktų kartu su manimi, o ne primintų mūsų pačių atidėliojimą.

Vakare parašiau buvusiai nuomininkei dėl grindų. Ji prisipažino, kad žiemą prie balkono durų buvo pratekėjęs gėlės vazonas. Vandenį išvalė, kilimą išdžiovino, o pakilusios siūlės iš pradžių nepasirodė didelė problema. Atsiprašė, kad nepranešė. Mane labiausiai ir užgavo tas nutylėjimas. Būtume atvažiavę, pasižiūrėję, gal bent anksčiau supratę, ką reikia tvarkyti.

Tačiau peržiūrėjusi senas buto nuotraukas pamačiau ir tai, ko nenorėjau pripažinti: dalis trūkumų atsirado gerokai anksčiau, nei šios merginos atsikraustė. Visų šešerių metų nusidėvėjimą mintyse jau buvau priskyrusi paskutinėms nuomininkėms.

Sąmata augo po kelis šimtus eurų

Meistras už sienų paruošimą ir dažymą paskaičiavo 1 650 eurų. Grindų medžiagos ir keitimas dviejuose kambariuose – dar 1 280 eurų. Vienodos ankstesnio laminato spalvos neradome, o lopų palikti nenorėjome. Už stalviršį ir smulkų virtuvės baldų remontą numatėme 420 eurų. Sofa, kurią išsirinkome vietoj sulūžusios, kainavo 760 eurų.

Vonios spintelei ir jos pakeitimui pridėjome 310 eurų. Likę 440 eurų susidarė iš generalinio valymo, senų baldų išvežimo ir smulkmenų, kurių pradžioje net nebuvome įrašę: rankenų, grindjuosčių, tvirtinimų. Taip ir gavome tuos 4 860 eurų. Ne už prabangų remontą, ne už naują virtuvę. Už tai, kad butas vėl būtų tvarkingas ir jame nereikėtų iš karto pradėti nuo taisymų.

Man buvo pikta dėl sumos, bet kartu darėsi nejauku prisiminus savo pirmą reakciją. Naujoji sofa buvo geresnė už ankstesnę. Grindis keitėme abiejuose kambariuose, nors labiausiai nukentėjusi vieta buvo viename. Dalį pinigų skyrėme ne žalai pašalinti, o tam, kad patiems rezultatas patiktų. Tai irgi teko sau sąžiningai pasakyti.

Brangiausia mūsų klaida buvo žodis „vėliau“

Su buvusiomis nuomininkėmis susitikome dar kartą. Parodėme pažeistas grindis, aptarėme, apie ką jos nepranešė, ir susitarėme dėl dalies išlaidų. Pokalbis buvo nemalonus, bet ramus. Visos remonto sąmatos joms nepateikėme kaip skolos. Nebūtų buvę sąžininga prašyti, kad jos apmokėtų ir seną spintelę, ir mūsų pasirinkimą pirkti brangesnę sofą.

Didesnį pokalbį turėjome tarpusavyje su vyru. Šešerius metus nuomos pajamas įskaičiuodavome į bendrus šeimos pinigus, o buto remontui atidėdavome tik tada, kai kas nors sugesdavo. Todėl beveik penki tūkstančiai eurų pasirodė kaip staigi nelaimė. Nors didelė dalis tos sumos kaupėsi po truputį – kartu su kiekviena nutrinta siena ir klibančia durele.

Dabar butas jau sutvarkytas. Jei vėl jį nuomosime, dalį pajamų iš karto paliksime priežiūrai, o prieš perduodami raktus kartu su naujais gyventojais nufotografuosime kambarius ir pasižymėsime trūkumus. Studentams durų neužvėrėme. Tik šįkart, pamačiusi mažą gedimą, nebenoriu automatiškai sakyti: „Dar palauks.“ Per šešerius metus supratau, kiek daug gali kainuoti tas trumpas sakinys.

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!