Laminatą kloti ėmiausi pats, kad sutaupyčiau 300 eurų. Po metų prie durų atsirado plyšiai, ir vis tiek kviečiau meistrą

Pirmą plyšį prie miegamojo durų pamačiau basas, ankstų sekmadienio rytą, eidamas užkaisti kavos. Tarp laminato ir staktos buvo atsivėrusi siaura, bet aiškiai matoma juosta, į kurią lindo dulkės ir trupiniai. Man 38-eri, su žmona Rūta gyvename dviejų kambarių bute Kaune, auginame pradinukę dukrą, todėl namų remontus skaičiuojame paprastai: ką galime padaryti patys, tą ir darome. Prieš metus buvau įsitikinęs, kad laminato klojimui užtenka kantrybės, kelių „YouTube“ filmukų ir laisvo savaitgalio. Meistro pasiūlyta kaina pasirodė nemaža, tad nutariau, kad tuos pinigus geriau paliksime virtuvės spintelėms.

Tuomet galvojau sutaupysiąs apie 300 eurų ir dar galėsiąs pasidžiaugti, kad grindis susiklojau savo rankomis. Laminatą išsirinkome ne patį pigiausią, pilkšvo ąžuolo spalvos, nes norėjome, kad mažiau matytųsi katės plaukai ir vaikų palikti daiktai. Senos grindys girgždėjo, vietomis buvo nusitrynusios, todėl nauja danga atrodė normalus atnaujinimas, ne prabanga. Rūta iš pradžių siūlė nekaupti darbų ir samdyti žmogų, kuris tuo užsiima kasdien. Aš numojau ranka: atrodė, kad sunkiausia bus tik lygiai nupjauti paskutinę lentą prie sienos.

Nemalonumai prasidėjo dar nepaklojus pirmos eilės

Pradėjau penktadienio vakare, po darbo buvau pavargęs, bet užsispyręs. Išnešiau iš kambario sofą, komodą ir dukros stalą, o laminato dėžes sukroviau palei sieną. Koridoriuje mėtėsi batai su pridžiūvusiu purvu, nes lauke lijo, o mes kelis kartus lakstėme iki automobilio pasiimti įrankių. Ant šaldytuvo kabėjo sąskaita už komunalinius ir Rūtos lapelis, kad šeštadienį reikia nupirkti pieno bei kačių kraiko, bet tada man rūpėjo tik grindys.

Išardęs seną dangą supratau, kad pagrindas nėra toks lygus, kaip atrodė iš pradžių. Vienoje vietoje prie radiatoriaus buvo nedidelė įduba, kitur likę sukietėjusių senų klijų gumulų. Draugas buvo sakęs, kad paklotas daug ką „suvalgo“, ir aš tuo patikėjau labiau, nei reikėjo. Pavaikščiojau po kambarį, paspyriau vieną kitą nelygumą batu ir nutariau, kad nieko čia tokio.

Rūta sustojo tarpduryje, apsidairė po išmėtytus įrankius ir paklausė, ar tikrai nereikia bent su kuo nors pasitarti. Aš jau buvau prisipirkęs tarpiklių, pjūklo diskų ir pakloto, todėl nesinorėjo pripažinti, kad iki galo nežinau, ką darau. – Baigsiu rytoj vakare, pamatysi, bus gerai, – pasakiau, nors pats tuo metu nebuvau toks ramus. Tą vakarą sudėjau vos kelias eiles, o nugara skaudėjo kaip po rimto krovimo darbo.

Vienas kampas atrodė per mažas, kad dėl jo stabdyčiau darbą

Šeštadienį dirbau nuo ryto. Pirmas lentas kelis kartus ardžiau, nes sujungimai kažkur nesusėdo, o prie sienų vis tikrinau, ar palikau vietos. Durų angose nervinausi labiausiai: reikėjo pjauti lentas pagal staktas, ir vienas kraštas išėjo kreivokas. Uždengiau jį apdailos juostele, pažiūrėjau iš stovimos vietos ir nusprendžiau, kad užteks.

Prie virtuvės durų liko kampas, kur lenta tarsi nenorėjo iki galo susijungti su kita. Paspaudžiau guminiu plaktuku, tada sunkesniu, paskui kelis kartus ant jos atsistojau. Tarpas beveik dingo, tik iš arti dar matėsi plona siūlė. Tuomet man svarbiau buvo pabaigti nei padaryti tvarkingai. Norėjau susigrąžinti kambarį, nes dukra jau antrą dieną piešė prie virtuvės stalo, o katė landžiojo po atitraukta sofa.

Sekmadienio vakare grindys iš tolo tikrai atrodė neblogai. Nuvaliau dulkes, sustačiau baldus. Rūta atsisėdo ant sofos, persibraukė ranka per lentas ir pasakė: – Gražu, tik prie durų kažkaip keistai jaučiasi po koja. Aš atsakiau, kad laminatas dar „susigulės“, nors šitą frazę buvau girdėjęs iš pažįstamų ir pats nelabai supratau, ką ji turėtų reikšti.

Vyras skuba kloti laminatą, o žmona stebi darbą tarp išmėtytų įrankių.Nuotrauka: Asociatyvi nuotrauka

Po kelių mėnesių grindys pradėjo kalbėti garsiau už mane

Iš pradžių pastebėjome tik spragtelėjimą prie lango, kai ryte eidavome į kambarį. Vėliau viena lenta prie radiatoriaus pradėjo lengvai kilnotis, ypač kai namuose būdavo šilčiau. Žiemą kambaryje buvo sausiau, šildymas veikė stipriau, o aš vis praeidavau pro tas vietas ir apsimesdavau, kad garsą skleidžia sena spintelė. Kartais prabraukdavau plyšius dulkių siurblio antgaliu ir save ramindavau, kad namuose viskas dėvisi.

Po metų problema jau nebuvo vien kosmetinė. Prie miegamojo ir virtuvės durų siūlės prasiskyrė labiau, o vienoje vietoje koja užkliūdavo už vos pakilusio krašto. Dukra sykį išpylė vandens iš gertuvės, ir aš puoliau šluostyti ne tiek dėl paties vandens, kiek iš baimės, kad po lentomis kas nors dar pablogės. Rūta nieko nepriekaištavo, bet jos tylėjimas erzino labiau nei paprastas „sakiau“. Galiausiai vieną vakarą pats pasakiau, kad reikia pakviesti žmogų, kuris normaliai pažiūrėtų, kas ten darosi.

Meistrą radau per kaimyną iš laiptinės. Laukdamas jo jaučiausi kvailokai: prieš metus taip stengiausi niekam nemokėti, o dabar reikėjo pripažinti, kad vien noro sutaupyti neužtenka. Jis atėjo su įrankių dėže, ramiai apžiūrėjo kelias vietas, perėjo per kambarį ir nedarė iš to tragedijos. – Pataisyti galima, bet reikės atkelti dalį lentų ir pasižiūrėti, kas po jomis, – pasakė jis. Man palengvėjo bent dėl to, kad neišgirdau, jog viską teks mesti lauk.

Meistro darbas nebuvo stebuklas, bet jis parodė mano klaidas

Susitarėme, kad iš kambario vėl išnešime baldus ir vieną dieną skirsime ardymui bei tvarkymui. Vėl stovėjau tarp dėžių, laidų ir kėdžių, tik šįkart nebesijaučiau didelis namų meistras. Meistras išardė lentas nuo probleminių vietų, pakoregavo pagrindą ten, kur jis buvo nelygesnis, ir sutvarkė kraštus prie durų. Paaiškėjo, kad mano palikti tarpeliai kai kur buvo nevienodi, o kelios lentos sujungtos ne taip, kaip turėtų.

Jis nekalbėjo sudėtingai ir manęs negėdino. Tiesiog parodė, kur buvau paskubėjęs, ir pasakė, kad tokie darbai paprasti atrodo tol, kol neprasideda kampai, slenksčiai ir nelygus pagrindas. Prisipažinau, kad norėjau sutaupyti tuos 300 eurų. Jis tik šyptelėjo: – Sutaupyti galima, tik nereikia skubėti taip, kad paskui tektų ardyti du kartus.

Už taisymą vis tiek sumokėjau, dar prisidėjo kelios smulkmenos, kurių prireikė ardant. Galutinės sumos specialiai nebeskaičiavau iki cento, nes nuo to kambarys nei pasidarytų gražesnis, nei mano sprendimas protingesnis. Dabar grindys nebegirgžda taip įkyriai, plyšiai prie durų daug mažesni, nors vienoje vietoje apdailos juostelė liko ne idealiai prigludusi. Kartais ją pamatau siurbdamas ir pagalvoju, kad tada tiesiog reikėjo sustoti anksčiau.

Ką išmokau apie taupymą namuose

Nemanau, kad kiekvienam būtina samdyti meistrą vos atsiradus darbui namuose. Pats ir dabar pasikabinu lentyną, perdažau sieną ar pakeičiu spintelės rankenėlę, man tai net patinka. Tačiau su grindimis supratau, kad sutaupymas yra tikras tik tada, kai po jo nereikia mokėti antrą kartą. Man pritrūko ne rankų, o kantrybės sustoti ir pasižiūrėti, ar pagrindas tikrai paruoštas.

• Prieš pradedant verta sąžiningai įvertinti ne tik įrankius, bet ir laiką bei jėgas.
• Jeigu pirmos eilės ar kampai kelia abejonių, geriau sustoti, o ne slėpti problemą po juostele.
• Patyręs žmogus gali būti naudingas ne vien atlikdamas darbą, bet ir trumpai patardamas prieš jį.
• Namų remontui nereikia didvyriškumo: pavargus daryti pertrauką dažnai pigiau nei taisyti skubėjimo pasekmes.

Dabar Rūta, išgirdusi, kad planuoju ką nors „greitai pats pasidaryti“, tik pakelia antakį, o aš nebeįsižeidžiu. Vis dar turime vieną nežymiai girgždančią vietą prie lango, kurios meistras nelietė, nes dėl vieno garso būtų reikėję ardyti daugiau grindų. Gyvename su ja ir kol kas dar vieno remonto savaitgalio neplanuojame. O kaip pasielgtumėte jūs: klotumėte laminatą patys ar iškart patikėtumėte darbą meistrui?