Šlapių batų nedžiovinu ant radiatoriaus: prikemšu laikraščių, ir per naktį jie išdžiūsta nesutrūkinėję

Rudenį man labiausiai atsibosta ne lietus ir net ne šaltis. Labiausiai erzina šlapi batai. Atrodo, išeini iš namų tik trumpam, nubėgi iki parduotuvės, užsuki dar kur nors, o grįžęs jauti, kad kojinės jau drėgnos. Ypač kai visą dieną lyja, šaligatviuose telkšo balos, o batai nespėja išdžiūti iki kito ryto.

Anksčiau tokius batus iškart dėdavau ant radiatoriaus. Galvojau, kuo karščiau, tuo greičiau išdžius. Ir iš tiesų – išdžiūdavo. Tik po kurio laiko pradėjau pastebėti, kad vienų batų oda sukietėjo, kitų pradėjo skilinėti paviršius, o dar vienų ties padu atsirado plyšelis. Iš pradžių kaltinau batų kokybę, bet paskui supratau, kad pats juos gadinu.

Dabar darau kitaip. Grįžęs namo pasiimu senų laikraščių, prikemšu jų į batus ir palieku per naktį. Jokio karšto radiatoriaus, jokio plaukų džiovintuvo. Ir dažniausiai ryte batai būna gerokai sausesni, o man nereikia jaudintis, kad nuo karščio atšoks padas ar sutrūkinės oda.

Kadaise taip džiovindavome batus, tik buvau šį būdą pamiršęs

Šitą gudrybę prisiminiau visai netikėtai. Vieną vakarą grįžau namo peršlapęs iki paskutinio siūlo, o kitą rytą turėjau anksti išvažiuoti. Batai buvo tokie šlapi, kad net vidpadžiai prisigėrę vandens. Ant radiatoriaus dėti nenorėjau, nes jau buvau sugadinęs vieną neblogą porą.

Tada prisiminiau, kaip vaikystėje po žiemos pasivaikščiojimų mama į batus kišdavo suglamžytus laikraščius. Tuo metu man tai atrodė keistas įprotis. Juk galima padėti batus prie krosnies ir viskas. Bet mama vis kartodavo, kad šlapios odos negalima per greitai kaitinti.

Tą vakarą susiradau kelis senus laikraščius, suglamžiau lapus ir gana laisvai prikimšau į abu batus. Palikau juos prieškambaryje, atokiau nuo radiatoriaus.

Po poros valandų patikrinau. Popierius buvo gerokai sudrėkęs. Ištraukiau jį, pakeičiau sausu ir palikau iki ryto. Kitą dieną batai buvo beveik visiškai išdžiūvę. Nuo tada šiuo būdu naudojuosi nuolat.

Žinoma, jeigu batai visiškai permirkę, vienos nakties gali ir nepakakti. Tačiau po įprasto rudeniško lietaus laikraščiai man dažnai padeda juos išdžiovinti be papildomo kaitinimo.

Kodėl laikraščiai padeda, o karštas radiatorius gali sugadinti batus?

Iš pradžių maniau, kad tai tiesiog senas buitinis triukas. Bet vėliau pasidomėjau, kodėl jis veikia.

Pasirodo, viskas gana paprasta. Popierius sugeria drėgmę, todėl į batų vidų įdėti laikraščiai padeda pašalinti dalį susikaupusio vandens. Ypač jeigu batai sušlapo per lietų, o jų vidus liko drėgnas.

Be to, suglamžytas popierius padeda išlaikyti batų formą. Tai pravartu odiniams batams, kurie sušlapę gali prarasti standumą ir džiūdami deformuotis.

O štai karštas radiatorius gali pridaryti daugiau žalos, nei atrodo. Natūrali oda nuo intensyvaus kaitinimo gali perdžiūti, prarasti elastingumą ir pradėti skilinėti. Kai kurių batų klijai taip pat jautrūs aukštai temperatūrai, todėl ilgainiui gali silpnėti pado ir viršutinės dalies sujungimai.

Aišku, ne kiekviena batų pora iškart sugenda padėta ant šilto radiatoriaus. Tačiau kam rizikuoti, ypač jeigu batai kainavo nemažai ir norisi juos avėti ne vieną sezoną?

Dabar net ir labai sušlapusių batų tiesiai ant radiatoriaus nebededu. Verčiau skiriu šiek tiek daugiau laiko ir leidžiu jiems išdžiūti kambario temperatūroje.

Kaip aš džiovinu batus, kad ryte nereikėtų autis drėgnų?

Per laiką susidėliojau visai paprastą tvarką. Grįžęs namo pirmiausia nuvalau nuo batų purvą ir vandenį. Jei batai labai šlapi, išimu vidpadžius ir atlaisvinu raištelius. Taip oras lengviau patenka į vidų, o vidpadžiai gali džiūti atskirai.

Tuomet pasiimu laikraščio lapų arba paprasto sugeriamojo popieriaus. Lapus suglamžau į nedidelius gumulus ir sudedu į batų vidų. Nekemšu taip stipriai, kad batai išsipūstų. Svarbu, kad popierius liestų drėgnas vietas, bet pernelyg nespaustų batų sienelių.

Po valandos ar dviejų pažiūriu, ar popierius nesudrėko. Jeigu jis šlapias, pakeičiu nauju. Tai, mano pastebėjimu, svarbiausia viso proceso dalis. Palikus visiškai permirkusį popierių per naktį, batai džiūsta gerokai lėčiau.

Galiausiai pastatau juos gerai vėdinamoje vietoje, kur nėra tiesioginio karščio. Jeigu turiu galimybę, palieku šiek tiek pravertas batų angas, kad galėtų cirkuliuoti oras.

Vieną dalyką vis dėlto pakeičiau. Spalvotų laikraščių į šviesius batus nebekišu, nes spaustuviniai dažai gali palikti žymių ant pamušalo. Tokiems batams geriau naudoju baltus popierinius rankšluosčius arba nedažytą sugeriamąjį popierių.

Ir dar – ne visiems batams šis metodas vienodai tinka. Jeigu jie pasiūti iš labai jautrios odos ar kitų specialios priežiūros reikalaujančių medžiagų, pirmiausia žiūriu į gamintojo rekomendacijas.

Yra viena klaida, dėl kurios net ir su laikraščiais batai gali likti šlapi

Anksčiau padarydavau vieną klaidą: prikimšdavau batus popieriaus ir pamiršdavau iki ryto. Kartais viskas pavykdavo, bet kartais laikraščiai būdavo visiškai permirkę, o batų vidus vis tiek drėgnas.

Dabar žinau, kad popierių reikia pakeisti, kai tik jis prisigeria vandens. Kitaip drėgmė lieka uždaryta bate ir džiūvimas sulėtėja.

Dar pastebėjau, kad labai svarbu, kur batai paliekami. Jeigu juos pastatau ankštame, šaltame prieškambaryje, kuriame beveik nejuda oras, jie gali džiūti ilgai. O štai kambaryje, kuriame yra normali temperatūra ir geresnė oro cirkuliacija, rezultatas paprastai būna geresnis.

Jeigu batai permirkę taip, kad iš jų beveik galima išpilti vandenį, vien laikraščių tikrai neužtenka. Tokiu atveju leidžiu jiems džiūti ilgiau ir nesistengiu bet kokia kaina apsiauti jau kitą rytą. Drėgnas batų vidus ne tik nemalonus, bet ir sudaro palankesnes sąlygas atsirasti blogam kvapui.

Todėl dabar rudenį stengiuosi turėti bent dvi poras kasdien avimų batų. Kol viena džiūsta, galiu avėti kitą. Tai paprastas įprotis, bet jis tikrai pasiteisina, kai kelias dienas iš eilės lyja.

Nesakau, kad laikraščiai padaro stebuklą ir per naktį išdžiovina bet kokius iki paskutinio siūlo permirkusius batus. Tačiau man šis senas būdas padėjo atsisakyti įpročio juos kaitinti ant radiatoriaus.

Ir jeigu turiu gerus odinius batus, kuriuos noriu išsaugoti kuo ilgiau, verčiau kelis kartus pakeisiu drėgną popierių, negu vėl rizikuosiu juos sugadinti karščiu. Juk kartais naudingiausi buities sprendimai būna visai paprasti – tik reikia juos prisiminti.