Persikėlėme iš Kauno į Vilnių dėl darbo, tačiau jau po pusmečio supratome, kad nevertėjo. Į darbą ir iš darbo važiuoju po valandą

Praėjusį ketvirtadienį namo grįžau 19.12 val. Automobilį palikau už kelių šimtų metrų nuo daugiabučio, nes arčiau laisvų vietų nebuvo. Kol užlipau į ketvirtą aukštą, kol nusivilkau striukę ir nusiploviau rankas, buvo beveik pusė aštuonių. Žmona virtuvėje šildė vakarienę, o devynmetis sūnus jau ruošėsi miegoti.

„Tėti, žadėjai šiandien su manimi pažaisti“, – priminė jis.

Tikrai buvau pažadėjęs. Dar ryte, kai vežiau jį į mokyklą. Bet dabar norėjau tik pavalgyti, nusiprausti ir atsisėsti. Pasakiau, kad pažaisime savaitgalį. Sūnus nieko neatsakė, tik nuėjo į savo kambarį.

Tą vakarą pirmą kartą garsiai pasakiau žmonai, kad galbūt padarėme klaidą persikeldami į Vilnių.

Prieš pusmetį buvome įsitikinę, kad mūsų laukia geresnis gyvenimas. Didesnis atlyginimas, daugiau galimybių, įdomesnis darbas ir nauja pradžia. Dabar vis dažniau prisimename savo seną butą Kaune, iš kurio abu išvažiuodavome į darbą per penkiolika minučių.

Vilnius atrodė kaip galimybė, kurios negalima praleisti

Man 38-eri, dirbu logistikos įmonėje. Praėjusių metų pabaigoje gavau darbo pasiūlymą Vilniuje. Pareigos aukštesnės, atsakomybės daugiau, o atlyginimas – beveik 600 eurų didesnis nei Kaune. Iš pradžių net nesvarsčiau atsisakyti. Atrodė, kad būtent tokio pasiūlymo laukiau pastaruosius kelerius metus.

Žmona dirba apskaitos srityje, todėl tikėjomės, kad ir jai sostinėje atsiras geriau apmokamas darbas. Ilgai svarstėme, skaičiavome išlaidas, kalbėjomės su sūnumi. Jam labiausiai nepatiko mintis palikti draugus ir mokyklą, tačiau pažadėjome, kad naujoje vietoje greitai apsipras.

Kaune gyvenome nuosavame trijų kambarių bute Šilainiuose. Paskolą vis dar mokėjome, tačiau mėnesinė įmoka buvo pakeliama. Netoliese gyveno mano tėvai, kurie kartais paimdavo sūnų iš mokyklos, jeigu abu užtrukdavome darbe. Savaitgaliais nuvažiuodavome prie Kauno marių arba į svečius pas draugus. Gyvenimas buvo įprastas, gal net šiek tiek nuobodus, bet patogus.

Persikėlę į Vilnių Kauno butą išnuomojome, o patys išsinuomojome būstą Pašilaičiuose. Jis buvo panašaus dydžio, tačiau nuoma gerokai brangesnė. Nusprendėme, kad naujasis atlyginimas padengs skirtumą. Be to, tikėjomės, kad netrukus ir žmona uždirbs daugiau.

Tada dar nesupratome, kad pinigai bus ne didžiausia mūsų problema.

Darbas prasideda devintą, todėl iš namų išvažiuoju prieš aštuonias

Mano darbovietė yra kitoje Vilniaus pusėje, netoli oro uosto. Kai rinkomės butą, navigacija rodė, kad kelionė automobiliu truks apie 25 minutes. Tik vėliau supratau, kiek mažai toks skaičius reiškia darbo dienų rytais.

Pirmą savaitę išvažiuodavau aštuntą, tačiau kelis kartus pavėlavau. Dabar iš namų pajudu maždaug 7.35 val., o darbe dažniausiai būnu prieš devynias. Ne visą laiką praleidžiu važiuodamas – dalį sugaištu spūstyse, ieškodamas vietos automobiliui ir eidamas iki biuro. Tačiau iš namų tam tenka skirti daugiau nei valandą.

Vakare ne ką geriau. Darbą baigiu 17 val., bet namie retai būnu anksčiau nei šeštą. Prastesnėmis dienomis grįžtu tik po septynių. Jeigu lyja, įvyksta avarija ar tiesiog eismas intensyvesnis, visa kelionė tampa vienu ilgu stovėjimu.

Bandžiau važiuoti viešuoju transportu. Tačiau mano maršrute reikia persėsti, o kelionė užtrunka panašiai arba ilgiau. Kėliausi anksčiau, bandžiau išvažiuoti vėliau, ieškojau alternatyvių gatvių. Kai kuriomis dienomis sutaupydavau dešimt minučių, tačiau iš esmės niekas nepasikeitė.

Kaune, jeigu darbą baigdavau penktą, pusę šešių jau galėdavau būti namuose. Dabar tuo metu dažniausiai dar sėdžiu automobilyje.

Didesnis atlyginimas liko popieriuje, o laisvo laiko sumažėjo

Po trijų mėnesių žmona pasiūlė suskaičiuoti, kiek mums iš tikrųjų kainuoja gyvenimas Vilniuje. Iki tol tiesiog mokėjome sąskaitas ir tikėjome, kad viskas susitvarkys.

Paaiškėjo, kad brangesnė nuoma, didesnės transporto išlaidos ir papildomos išlaidos vaikui gerokai sumažino mano atlyginimo padidėjimo naudą. Kauno buto nuomos pajamos padeda padengti paskolą, bet juk turime mokėti ir už būstą Vilniuje. Žmona susirado darbą, tačiau jos atlyginimas padidėjo mažiau, nei tikėjomės.

Vis dėlto labiausiai pradėjome ilgėtis ne pigesnių parduotuvių ar mažesnių sąskaitų. Ilgėjomės laiko.

Anksčiau po darbo spėdavome nuvažiuoti pas tėvus, nueiti pasivaikščioti ar tiesiog pabūti namuose. Dabar vakarais dažniausiai abu esame pavargę. Sūnus taip pat sunkiai priprato prie naujos mokyklos. Jis susirado draugų, tačiau vis dar kartais klausia, kada važiuosime į Kauną.

Vieną sekmadienį nuvykome aplankyti mano tėvų. Sūnus visą popietę žaidė kieme su senais draugais, o vakare, kai reikėjo išvažiuoti, paklausė:

„Tėti, o kodėl mes išvis išsikraustėme?“

Atsakiau, kad dėl geresnio darbo ir didesnio atlyginimo.

„Bet anksčiau tu daugiau būdavai namuose“, – pasakė jis.

Negalėjau jam paprieštarauti.

Po pusmečio pradėjome rimtai svarstyti grįžimą į Kauną

Praėjusį savaitgalį su žmona pirmą kartą rimtai kalbėjome apie tai, ką darysime toliau. Ne pykdamiesi ir ne kaltindami vienas kitą, o tiesiog bandydami suprasti, ar gyvenimas Vilniuje iš tiesų mums tinka.

Žmona prisipažino, kad ir ji pasiilgsta Kauno. Ten turėjo artimų draugių, tėvai gyveno netoliese, o savaitgaliai neatrodydavo tokie trumpi. Dabar, kai reikia ką nors sutvarkyti, viską turime derinti prie savo darbo grafikų. Net susirgus sūnui nėra taip paprasta, kaip anksčiau, kai seneliai galėdavo pagelbėti.

Svarstėme įvairius variantus. Galėtume ieškoti būsto arčiau darboviečių, tačiau tuomet reikėtų spręsti sūnaus mokyklos klausimą. Galėčiau paprašyti daugiau dienų dirbti nuotoliniu būdu, bet mano pareigos ne visada tai leidžia. Dar viena galimybė – ieškoti darbo Kaune ir grįžti į savo butą, kai baigsis nuomos sutartis.

Kol kas galutinio sprendimo nepriėmėme. Nenoriu skubotai mesti darbo, dėl kurio taip ilgai stengiausi. Tačiau jau nebegalvoju, kad turime likti Vilniuje vien todėl, jog prieš pusmetį nusprendėme čia persikelti.

Sostinė tikrai nėra blogas miestas. Čia daugiau darbo galimybių, renginių, paslaugų, daug gražių vietų. Pažįstu žmonių, kurie Vilniuje gyvena puikiai ir niekada nenorėtų išvažiuoti. Tiesiog mūsų šeimai šis pokytis kol kas neatnešė to, ko tikėjomės.

Praėjusį vakarą vėl grįžau po šeštos. Sūnus sėdėjo prie virtuvės stalo ir dėliojo konstruktorių. Kai paklausė, ar padėsiu, pirmą kartą per ilgą laiką nepasakiau „vėliau“. Nusivilkau striukę, atsisėdau šalia ir beveik pusvalandį kartu statėme automobilį.

Žmona tuo metu ruošė vakarienę. Pažiūrėjusi į mus nusišypsojo, o paskui pasakė, kad Kaune tokių vakarų būdavo gerokai daugiau.

Prieš pusmetį maniau, kad geresnis gyvenimas prasideda nuo didesnio atlyginimo. Dabar vis dažniau galvoju, kad jis prasideda tada, kai po darbo dar lieka laiko savo šeimai.

Ir jeigu dėl to teks grįžti į Kauną, nelaikysiu to pralaimėjimu. Kartais reikia išvažiuoti, kad suprastum, ką iš tikrųjų turėjai.

Šią istoriją redakcijai atsiuntė kaipkada.lt skaitytojas. Siekiant apsaugoti privatumą, vardai ir kai kurios detalės gali būti pakeisti. Atsiųskite savo istoriją el. paštu redakcija@kaipkada.lt