Suskaičiavome, kiek mums kainuos ši žiema: malkos – 1200 eurų, vaistai – 70 per mėnesį, o kur dar maistas ir kitos išlaidos

Kai vyras ant virtuvės stalo padėjo sąskaitą už malkas, iš pradžių net nenorėjau į ją žiūrėti. Žinojau, kiek maždaug kainuos, nes prieš užsakydami kalbėjomės su pardavėju. Bet viena yra girdėti skaičių telefonu, o visai kas kita – pamatyti jį parašytą ant popieriaus.

1200 eurų. Tiek šiemet sumokėjome už malkas su atvežimu.

– Na, Danute, bent jau žinosim, kad žiemą nesušalsim, – pasakė vyras, bandydamas pajuokauti.

Aš nieko neatsakiau. Atsidariau virtuvės spintelę, išsitraukiau seną sąsiuvinį, kuriame užsirašau išlaidas, ir padėjau šalia sąskaitos.

– Sėsk, Juozai. Suskaičiuokim, kiek mums šita žiema iš tikrųjų kainuos.

Abiem jau per septyniasdešimt. Gyvename nedideliame name miestelio pakraštyje. Čia užauginome du vaikus, čia prabėgo visas mūsų gyvenimas. Kadaise apie persikėlimą į butą net negalvojome. O dabar kiekvieną rudenį, kai reikia pasirūpinti šildymu, mintis parduoti namą vis dažniau iškyla.

Už malkas sumokėjome tiek, kiek anksčiau pakakdavo keliems mėnesiams

Mūsų namas senas, statytas dar sovietmečiu. Langus prieš kelerius metus pakeitėme, bet sienos liko neapšiltintos. Šildomės kietojo kuro katilu. Kol vyras buvo jaunesnis, pats malkas pjaudavo, skaldydavo, tvarkingai kraudavo į malkinę. Dabar jam sunkiau. Nugara nebe ta, rankos irgi nebe tokios stiprios.

Todėl perkame jau paruoštas malkas. Šiemet už visą užsakymą paprašė 1200 eurų. Galėjome ieškoti pigesnių, bet nenorėjome rizikuoti su neaiškios kokybės mediena. Kartą jau buvome nusipirkę drėgnų malkų – kūrėme, o namuose vis tiek buvo vėsu.

Vasarą buvome atsidėję dalį pensijų. Atsisakėme kelionės prie jūros, mažiau pirkome parduotuvėje, net senos skalbimo mašinos nekeitėme, nors ji jau kartais keistai ūžia.

Taip sukaupėme pinigų malkoms. Tačiau sumokėjus už jas beveik neliko santaupų nenumatytiems atvejams.

– O jeigu katilas suges? – paklausiau vyro.

– Tai gal nesuges.

Štai taip ir gyvename. Kol niekas negenda, atrodo, kad dar visai neblogai verčiamės.

Atsivertėme sąsiuvinį ir pradėjome skaičiuoti kiekvieną eurą

Mano pensija – 520 eurų. Vyro – 580. Kartu per mėnesį gauname 1100 eurų. Iš pirmo žvilgsnio dviem žmonėms gal ir neatrodo labai mažai. Bet kai pradedi skaičiuoti, kur tie pinigai dingsta, vaizdas pasikeičia.

Pirmiausia užrašiau vaistus. Abu turime nuolat vartojamų vaistų, dalis jų kompensuojami, bet vis tiek vaistinėje vidutiniškai paliekame apie 70 eurų per mėnesį. Kartais daugiau, kartais mažiau. Per šešis mėnesius – 420 eurų.

Toliau maistas. Prie šios eilutės su vyru net susiginčijome.

– Kam tu rašai 430 eurų? Mes tiek nesuvalgom, – pasakė jis.

– O tu galvoji, kad duona, pienas, mėsa ir daržovės patys į šaldytuvą atkeliauja?

Parodžiau jam kelis paskutinius parduotuvės čekius. Vienur 38 eurai, kitur 52, dar turguje palikome 24. Ir tai neperku jokių ypatingų skanėstų. Daug gaminu pati: sriubas, troškinius, košes. Bulvių turime iš savo daržo, šiek tiek daržovių užsiauginame.

Vis tiek maistui per mėnesį išeina apie 430 eurų. Kartais pavyksta sutaupyti, bet tada kitą savaitę prireikia aliejaus, kavos, miltų ar mėsos, ir sutaupymas dingsta.

Po to surašėme kitas būtinas išlaidas.

Elektra žiemą mums kainuoja daugiau, nes šildymo sistemai reikalinga cirkuliacija, o namuose anksti temsta. Automobilio irgi negalime visiškai atsisakyti. Iki didesnės parduotuvės ar gydymo įstaigos ne visada patogu nuvažiuoti autobusu.

Suskaičiavome, kad per šešis šaltuosius mėnesius, įskaitant malkas ir kamino valymą, mūsų išlaidos gali siekti apie 6040 eurų.

Per tą patį laiką pensijų gausime 6600 eurų. Vadinasi, visam pusmečiui lieka vos apie 560 eurų nenumatytoms išlaidoms. Maždaug 90 eurų per mėnesį.

Ir čia dar neįskaičiuoti drabužiai, batai, odontologo paslaugos, dovanos anūkams ar netikėtas namo remontas.

Vyras ilgai žiūrėjo į sąsiuvinį.

– Tai ką, mes jau ir gyvent nebegalim?

– Galim, – atsakiau. – Tik turim žinoti, kiek tas gyvenimas kainuoja.

Labiausiai skauda ne dėl malkų, o dėl dalykų, kurių tenka atsisakyti

Niekada nebuvome išlaidūs žmonės. Kai vaikai buvo maži, gyvenome dar kukliau. Laikėme vištų, sodinome daržoves, beveik viską taisėme patys. Ir dabar nieko ypatingo neprašome.

Tačiau anksčiau atrodė, kad jeigu labai pasistengsi, vis tiek ką nors sutaupysi. Dabar kartais net pastangos nebepadeda.

Praėjusią savaitę parduotuvėje paėmiau gabalėlį mėgstamo sūrio. Pažiūrėjau į kainą ir padėjau atgal. Ne todėl, kad jo negalėtume nusipirkti. Tiesiog pagalvojau, kad namuose yra varškės, duonos, sviesto. Kam tas sūris?

Kitą dieną vyras pasakė, kad reikėtų naujų žieminių batų. Senųjų padas ties kulnu jau pradėjęs atsiklijuoti.

– Gal dar vieną žiemą ištemps, – tarė.

Aš tuos batus mačiau. Žinau, kad neištemps, jeigu bus daug šlapio sniego. Bet nieko nesakiau, nes supratau, kodėl jis taip kalba.

Labiausiai liūdna dėl anūkų. Turime tris. Kai atvažiuoja, visada norisi ką nors skanaus pagaminti, įdėti lauktuvių, per gimtadienį duoti bent keliasdešimt eurų. Šiemet jau svarstau, ar per Kalėdas galėsime visiems duoti tiek, kiek įpratę.

Vaikai mums padėti siūlo. Sūnus ne kartą sakė, kad jei reikės, prisidės prie malkų. Bet abu su vyru esame pratę verstis patys. Žinau, kad vaikai irgi turi paskolas, augina savo šeimas. Nesinori jiems užkrauti mūsų rūpesčių.

Nusprendėme šią žiemą gyventi kitaip, bet šaltyje nesėdėsime

Po tų skaičiavimų dar ilgai sėdėjome virtuvėje. Vyras pasiūlė labiau taupyti malkas. Sakė, galėtume kai kuriuos kambarius šildyti mažiau.

Iš dalies jis teisus. Mūsų namas dviem žmonėms jau per didelis. Vaikų kambariai tušti, viename laikome daiktus, į kitą beveik neužeiname. Ten galime palaikyti žemesnę temperatūrą, tik turėsime stebėti drėgmę, kad nepradėtų pelyti sienos.

Bet pasakiau vyrui iš karto:

– Tik nesugalvok sėdėti su trimis megztiniais ir šalti. Už vaistus paskui daugiau sumokėsim.

Sutarėme nebandyti taupyti sveikatos sąskaita. Prižiūrėsime katilą, kūrensime sausomis malkomis, kambariuose palaikysime tinkamą temperatūrą. Dar apžiūrėsime langų ir durų tarpines – pro vienas virtuvės duris jaučiamas skersvėjis.

Kitus dalykus bandysime planuoti atidžiau. Į parduotuvę važiuosime su sąrašu, kad neprisipirktume nereikalingų produktų. Maistą dažniau gaminsiu dviem dienoms, o savaitės išlaidas užsirašysiu ne mėnesio pabaigoje, kai pinigų jau nebėra, bet kiekvieną kartą grįžusi iš parduotuvės.

Ir dar sutarėme vieną dalyką – bent mažą sumą kas mėnesį palikti nenumatytiems atvejams, jeigu tik pavyks. Kad netektų išsigąsti kiekvieną kartą, kai sugenda koks nors buities prietaisas.

Vakar vakare vyras pirmą kartą šį rudenį rimčiau pakūrė katilą. Po truputį sušilo radiatoriai, virtuvėje pasidarė jauku. Sėdėjome prie stalo, gėrėme arbatą. Jis tyliai pasakė:

– Gerai, kad malkų bent turim.

Linktelėjau. Tai tiesa. Šią žiemą mūsų namai bus šilti. Už tai jau sumokėjome 1200 eurų.

Tik žiūrėdama į tą patį sąsiuvinį vis galvoju, kaip keistai pasikeitė gyvenimas. Kadaise žiemai ruošdavomės galvodami, ar užteks bulvių, uogienių ir malkų. Dabar labiausiai rūpi, ar užteks pinigų.

O labiausiai neramina net ne ši žiema. Neramina klausimas, kiek visa tai kainuos kitą rudenį, kai vėl reikės pirkti malkas, o mums abiem bus dar metais daugiau.

Šią istoriją redakcijai atsiuntė kaipkada.lt skaitytojas. Siekiant apsaugoti privatumą, vardai ir kai kurios detalės gali būti pakeisti. Atsiųskite savo istoriją el. paštu redakcija@kaipkada.lt