Televizoriui taupiau dešimt mėnesių: po „40 proc. nuolaidos“ liko 10 eurų, o po savaitės pasijutau permokėjusi

Parduotuvėje vyrą timptelėjau už rankovės taip staigiai, kad jis pagalvojo, jog kažką pamiršau namuose.

– Pažiūrėk į kainą, – pasakiau.

Prieš mus stovėjo toks pat televizorius kaip mūsų svetainėje. Ta pati įstrižainė, toks pat stovas, net reklaminis filmukas ekrane tas pats. Tik kainos etiketėje buvo parašyta 509,40 euro.

Prieš septynias dienas už jį sumokėjau 539,40 euro. Tą vakarą namo grįžau įsitikinusi, kad pataikiau į geriausią metų išpardavimą.

Vyras pasilenkė prie etiketės.

– Tikrai mūsų modelis?

Išsitraukiau telefoną. Pirkimo kvitą buvau nufotografavusi, kad neprarasčiau. Lyginau raides ir skaičius po vieną, net paskutinius du simbolius. Sutapo viskas.

– Trisdešimt eurų, – pasakiau.

– Na, kainos keičiasi, – atsakė jis.

Žinojau. Tik tą akimirką nenorėjau girdėti, kaip paprastai viskas paaiškinama.

Televizorių keičiau po vienuolikos metų

Mūsų senasis televizorius paskutiniais mėnesiais įsijungdavo ne iš karto. Reikėdavo palaukti, kartais ištraukti kištuką iš lizdo. Vyras juokaudavo, kad prietaisui, kaip ir mums, rytais reikia laiko atsibusti.

Galėjome dar pakentėti. Tačiau kai per filmą ekranas trečią kartą užgeso, nusprendėme pradėti taupyti naujam.

Kas mėnesį atidėdavau po 55 eurus. Per dešimt mėnesių susidarė 550. Tuos pinigus laikiau atskiroje sąskaitoje, nors porą kartų labai norėjosi iš jos pasiimti: rugpjūtį pritrūko automobilio remontui, rugsėjį dukrai reikėjo naujos striukės.

Susitvarkėme kitaip. Televizoriaus pinigų neliečiau.

Man patiko žinoti, kad šįkart galėsime nusipirkti daiktą iš karto. Be išsimokėjimo, be dar vienos mėnesinės įmokos. Niekas nebuvo verčiamas kažko atsisakyti, bet tie 550 eurų irgi neatsirado savaime.

Artėjant Juodajam penktadieniui pradėjau dairytis pasiūlymų. Skaičiau atsiliepimus, klausinėjau sesers vyro, kuo skiriasi ekranai, bandžiau suprasti, kurių funkcijų mums iš tiesų reikia.

Maniau, kad pirkiniui pasiruošiau. Tik kainas pradėjau rimčiau stebėti jau prasidėjus išpardavimų reklamai.

Prie perbrauktų 899 eurų viskas atrodė kitaip

Penktadienį į parduotuvę nuvažiavome po darbo. Buvau pavargusi, norėjau greičiau išsirinkti ir važiuoti namo.

Prie televizoriaus dideliais skaičiais buvo parašyta „–40 %“. Ankstesnė nurodyta kaina – 899 eurai, naujoji – 539,40.

Telefone net perskaičiavau: 899 eurai minus 40 procentų iš tiesų buvo 539,40. Skirtumas siekė 359,60 euro.

– Beveik trys šimtai šešiasdešimt pigiau, – pasakiau vyrui.

Jis paklausė, ar televizorius tilps ant mūsų spintelės. Aš dar kartą pasižiūrėjau į nuolaidą.

Konsultantas paaiškino apie vaizdo kokybę, parodė meniu. Paklausiau, ar tai geras pasiūlymas. Atsakė, kad šiuo metu modelis parduodamas su didele nuolaida. Tai buvo tiesa pagal etiketę. Kad kitą savaitę neatpigs, jis nežadėjo.

Vis dėlto aš išgirdau daugiau, negu jis pasakė.

Prie kasos sumokėjusi 539,40 euro, savo televizoriaus sąskaitoje palikau 10,60. Darbuotojai padėjo atvežti dėžę prie automobilio, vyras nuleido galines sėdynes, o aš parašiau seseriai: „Pagaliau nusipirkom. Sulaukiau geros akcijos.“

Namuose ilgai derinome spalvas. Dukra atnešė spragėsių, išsirinkome filmą. Tą vakarą buvau patenkinta ir televizoriumi, ir savimi.

Po savaitės pardavėjos paklausiau, ar galime susitarti

Į tą pačią parduotuvę grįžome pirkti kabelio. Televizorių skyrių praėjome beveik atsitiktinai.

Pamačiusi mažesnę kainą, pirmiausia ieškojau paaiškinimo. Gal demonstracinis? Gal pažeista pakuotė? Gal kaina tik su lojalumo kortele?

Pardavėja patikrino.

Ne. Naujas televizorius, toks pat modelis, be papildomų sąlygų. Tiesiog kitas pasiūlymas.

Parodžiau kvitą.

– Pirkome praėjusį penktadienį. Gal galima grąžinti kainos skirtumą? Ar bent duoti kuponą?

Ji mandagiai paaiškino, kad šioje parduotuvėje tokia kainos skirtumo kompensavimo tvarka nenumatyta. Galėjo pateikti mano prašymą, tačiau nieko nežadėjo.

Prašymą parašiau. Prisegiau kvito ir naujos etiketės nuotraukas. Po kelių dienų gavau atsakymą: skirtumo nekompensuos.

Buvau pagalvojusi ir apie grąžinimą. Tačiau fizinėje parduotuvėje pirktoms kokybiškoms prekėms nėra vienodos, besąlyginės grąžinimo teisės: dalis jų grąžinamos tik pardavėjui sutinkant. Vien žodžių „dar nepraėjo keturiolika dienų“ nepakanka.

Neturėjau pagrindo tvirtinti, kad mane apgavo. Nežinojau visos ankstesnės kainų istorijos. Tačiau tai nesumažino apmaudo.

Labiausiai graužė tai, kad skubėjau bijodama permokėti ir vis tiek po savaitės pamačiau mažesnę kainą.

Vyrui pasakiau, kodėl man rūpi tie 30 eurų

Grįždami namo susiginčijome. Vyras pasiūlė nebegadinti sau nuotaikos.

– Televizorius geras. Nusipirkome už tiek, kiek galėjome. Nejau dabar visą laiką tikrinsi?

Jo žodžiuose buvo tiesos. Bet tada pasakiau tai, ko parduotuvėje nesugebėjau paaiškinti.

– Prisimeni, kai spalį neatėjau su tavimi pietauti, nes taupiau? Arba kai atidėjau kirpyklą? Man tie trisdešimt nėra tik skaičius etiketėje.

Jis kurį laiką vairavo tylėdamas.

– Aš nepagalvojau, kad tu taip skaičiavai.

Namuose atsiverčiau savo užrašus. Jei būčiau palaukusi savaitę, iš sutaupytų 550 eurų būtų likę 40,60. Dabar buvo likę 10,60. Tas skirtumas prilygo daugiau nei pusei mano mėnesio įnašo televizoriui.

Kitą vakarą norėjau dar kartą patikrinti kainą. Telefoną jau buvau pasiėmusi, bet padėjau atgal. Supratau, kad nauja etiketė man pinigų negrąžins, o nuotaiką gali sugadinti dar kartą.

Televizorių žiūrime ir dabar. Vaizdas gražus, ekranas nebegęsta. Tik seseriai, kai paklausė apie pirkinį, pasakiau visą istoriją.

– Tai kiek sutaupei? – paklausė ji.

Anksčiau būčiau iškart atsakiusi: beveik 360 eurų.

Šįkart pasakiau, kiek sumokėjau.

Prieš kitą didesnį pirkinį kainas užsirašysiu anksčiau. O parduotuvėje pirmiausia žiūrėsiu į sumą, kurią reikės sumokėti prie kasos. Tuos 539 eurus iš savo sąskaitos pervedžiau aš. Perbrauktų 899 eurų joje niekada nebuvo.

Šią istoriją redakcijai atsiuntė kaipkada.lt skaitytojas. Siekiant apsaugoti privatumą, vardai ir kai kurios detalės gali būti pakeisti. Atsiųskite savo istoriją el. paštu redakcija@kaipkada.lt