Automobilį iš Vokietijos nusipirkome už 11 500 eurų: servise radome įrašą, kuris nubraukė visą pirkimo džiaugsmą

Serviso meistras paklausė, kokią ridą matėme pirkdami automobilį. Atsakiau: apie 178 tūkstančius kilometrų. Jis dar kartą pažiūrėjo į ekraną, tada pasuko jį į mane. Ankstesniame techninės priežiūros įraše buvo daugiau nei 318 tūkstančių. Kelias sekundes bandžiau suprasti, ar tikrai kalbame apie mūsų automobilį. Už jį buvome sumokėję 11 500 eurų, o nuo parvežimo iš Vokietijos nebuvo praėję nė dviejų savaičių.

Automobilio ieškojome beveik tris mėnesius. Mūsų senasis universalas vis dažniau likdavo servise, todėl norėjome tokio, su kuriuo galėtume ramiai važiuoti pas tėvus į kitą Lietuvos galą. Turėjome dvylikos tūkstančių eurų biudžetą, tačiau dalį pinigų ketinome pasilikti pirmam aptarnavimui. Nei naujos spalvos, nei didelio ekrano mums nereikėjo. Ieškojome tvarkingo šeimos automobilio ir tikėjomės juo važinėti dar ilgai.

Vyras kas vakarą žiūrėdavo skelbimus, aš skaičiuodavau bendras išlaidas. Vienus variantus atmesdavome dėl kainos, kitus – dėl neaiškių pardavėjų atsakymų. Kai radome sidabrinį dyzelinį universalą nedidelėje prekybos aikštelėje Vokietijoje, atrodė, kad pagaliau ieškojimas baigėsi.

Pardavėjas atsiuntė viską, ko paprašėme – bent jau taip atrodė

Skelbime buvo daug nuotraukų. Matėsi salonas, bagažinė, variklio skyrius, prietaisų skydelis. Automobilis atrodė prižiūrėtas: sėdynės nesuplėšytos, vairas nenutrintas iki blizgesio, kėbulas be akivaizdžių pažeidimų. Pardavėjas bendravo greitai, atsiuntė vaizdo įrašą su veikiančiu varikliu ir kelis dokumentų puslapius.

Labiausiai mus nuramino sąskaita už neseniai atliktą aptarnavimą. Joje nurodyta rida buvo mažesnė už dabartinę, todėl viskas atrodė nuoseklu. Tik vėliau supratome, kad vienas naujas dokumentas neparodo visos automobilio istorijos. Mes tikrinome, ar pateikti skaičiai dera tarpusavyje, tačiau neturėjome ankstesnių metų įrašų.

Prieš išvykdamas vyras nusipirko ir internetinę istorijos ataskaitą. Joje nebuvo tokio įrašo, kuris būtų privertęs atsisakyti pirkimo. Dabar labai aiškiai prisimenu, kaip pasakiau: jeigu rida būtų atsukta, turbūt parodytų. Tuo metu nežinojau, kiek daug priklauso nuo to, kokius duomenis tokia ataskaita apskritai turi.

Vyras automobilį apžiūrėjo vietoje, išbandė kelyje. Pardavėjas leido neskubėti, atsakinėjo į klausimus. Kaina po nedidelių derybų sumažėjo iki 11 500 eurų. Tą vakarą telefonu vyras pasakė, kad pagaliau turėsime normalų automobilį.

Į servisą važiavau pakeisti alyvos, o išėjau su kitokiais dokumentais

Grįžę nesijautėme padarę ką nors neatsargaus. Buvome skaitę, kad naudotam automobiliui verta iš karto atlikti aptarnavimą, net jeigu pardavėjas tvirtina neseniai viską pakeitęs. Todėl užregistravau automobilį į servisą Klaipėdoje ir paprašiau kartu nuodugniau jį patikrinti.

Meistrui pirmiausia užkliuvo keli nusidėvėjimo požymiai. Jis nesakė, kad vien iš jų galima nustatyti ridą. Tiesiog pasiūlė peržiūrėti prieinamus techninės priežiūros duomenis ir atlikti papildomą patikrą. Sutikau net nesusimąsčiusi – tikėjausi išgirsti, ką reikės keisti artimiausiais metais.

Tada ir atsirado senasis įrašas. Jame buvo mūsų automobilio identifikavimo numeris ir daugiau nei 318 tūkstančių kilometrų rida. Įrašas atliktas dar prieš pardavimą, o dabar prietaisų skydelyje matėme maždaug 178 tūkstančius. Paprašiau patikrinti numerį dar kartą. Pati lyginau simbolius su registracijos dokumentu, tarsi nuo atidumo galėtų pasikeisti rezultatas.

Skirtumas buvo mažiausiai 140 tūkstančių kilometrų. Kiek automobilis nuvažiavo po to ankstesnio aptarnavimo, tuo metu nežinojome. Meistras paaiškino, kokius duomenis rado, ir sutiko juos užfiksuoti raštu. Jis nebandė spėlioti, kas ir kada pakeitė rodmenis. O man būtent to atsakymo tuomet labiausiai reikėjo.

Labiausiai skaudėjo mintis, kad viską darėme „atsargiai“

Vyrui paskambinau dar stovėdama prie serviso. Iš pradžių jis pasakė, kad turbūt supainioti duomenys. Kai persiunčiau dokumentą, ilgai tylėjo. Vakare prie virtuvės stalo išsidėliojome sutartį, sąskaitas, ataskaitą ir telefone išsaugotas skelbimo nuotraukas.

Pokalbis greitai pasidarė nemalonus. Paklausiau, kodėl jis neatliko išsamesnės patikros Vokietijoje. Jis priminė, kad pati sakiau, jog istorijos ataskaita atrodo gera. Abu buvome pavargę ir ieškojome vietos, kurioje galėjome sustoti. Galiausiai supratau, kad kaltindami vienas kitą tik dar labiau gadiname vakarą.

Automobilis per tas kelias dienas nepasidarė nevažiuojantis. Jis vis dar užsivesdavo, stabdė, vežė vaikus ir pirkinius. Tačiau pasikeitė mūsų vertinimas, už ką sumokėjome. Vienaip planuoji išlaidas automobiliui su 178 tūkstančiais kilometrų, kitaip – žinodamas, kad jis jau anksčiau buvo perkopęs 318 tūkstančių.

Prie pirkimo kainos dar prisidėjo kelionė, parvežimas ir pirmas aptarnavimas. Turėjome rezervą priežiūrai, bet dabar jo nebesinorėjo liesti net padangoms. Atrodė, kad kiekvienas nepažįstamas garsas gali reikšti dar vieną išlaidą.

Pardavėjo atsakymas nebuvo toks greitas kaip prieš pirkimą

Pardavėjui išsiuntėme patikros dokumentus ir paprašėme paaiškinimo. Prieš pirkimą jis atsakydavo beveik iš karto, o šįkart laukėme dvi dienas. Galiausiai parašė, kad automobilį pats įsigijo su tokiais rodmenimis ir apie ankstesnę didesnę ridą nežinojo.

Toks atsakymas mūsų problemos neišsprendė. Išsaugojome visą susirašinėjimą, skelbimo kopiją, mokėjimo dokumentus ir serviso pateiktą informaciją. Dabar aiškinamės, kokių veiksmų galime imtis. Kol kas neturime nei grąžintų pinigų, nei pažado, kad situacija baigsis mums palankiai.

Automobiliu važiuojame, jo būklę ir būtinus darbus aptarę su servisu. Tačiau pirkimo džiaugsmas dingo. Vyras nebesiunčia man panašių skelbimų su pastaba, kaip gerai nupirkome.

Kitam pirkimui iš anksto numatyčiau pinigų nepriklausomai patikrai dar prieš atsiskaitymą. Švari ataskaita man dabar reiškia tik tai, kad joje nėra blogo įrašo, o ne tai, kad automobilis neturi blogos istorijos. Šį skirtumą norėčiau būti supratusi tada, kai 11 500 eurų dar buvo mūsų sąskaitoje.