Suskaičiavau, kiek nuvažiuoju vežiodama vaikus į būrelius: 640 kilometrų per mėnesį, o degalams išleidžiu daugiau nei užsiėmimams

Pirmą kartą tuos kilometrus susumavau stovėdama prie sporto salės. Sūnus parašė, kad treniruotė baigsis vėliau, todėl turėjau dar dvidešimt minučių. Telefone atsidariau užrašus, į kuriuos beveik mėnesį žymėjausi važiavimus, ir sudėjau skaičius.

Gavosi 640 kilometrų.

Perskaičiavau, nes atrodė per daug. Mes juk niekur toli nevažiuojame. Vienas būrelis mieste, kitas irgi. Nevežioju vaikų nei į kitą rajoną, nei pas kokį išskirtinį trenerį už penkiasdešimties kilometrų.

Bet 640 ir liko 640.

Kai sūnus įlipo į automobilį, paprašiau bent jau nenuspirti purvinų batų tiesiai po sėdyne. Jis paklausė, ar turiu vandens. Apie savo skaičiavimą nieko nepasakiau. Ką jam sakysi? Jis atėjo į treniruotę, kurią mes patys su vyru leidome lankyti.

Už būrelius mokame nedaug. Bent jau taip visada sakydavau

Turime du vaikus. Dukra du kartus per savaitę lanko šokius, sūnus tris kartus – treniruotes. Už jos užsiėmimus mokame 35 eurus, už jo – 25. Abu būreliai ne privatūs, todėl mėnesio mokestis mums atrodė visai pakenčiamas.

Šešiasdešimt eurų už dviejų vaikų veiklas. Kai kas paklausdavo, kiek kainuoja, net pasidžiaugdavau, kad radome nebrangius variantus.

Žinoma, dar būna apranga, avalynė, kokia nors išvyka. Bet tąkart skaičiavau tik įprastą mėnesį, be varžybų ir papildomų pirkinių.

Kilometrus pradėjau žymėtis ne todėl, kad norėjau kam nors įrodyti, jog per daug važinėju. Tiesiog vieną savaitę du kartus pyliausi degalų ir nesupratau, kur juos išvažinėjau. Į darbą važiuoju tuo pačiu maršrutu, jokių ilgesnių kelionių neturėjome.

Vyras pasakė, kad tikriausiai prisideda vaikų vežiojimas.

Aš dar paprieštaravau:

– Kiek ten prisideda. Pirmyn atgal po miestą.

Tada ir pradėjau rašytis.

Daugiausia prisideda tie važiavimai, kurių net nelaikai kelione

Iš pradžių žymėjausi tik nuvažiuotą atstumą iki būrelio. Paskui supratau, kad taip save apgaudinėju. Juk dar reikia grįžti.

Jeigu palieku vaiką ir važiuoju namo, vėliau vėl važiuoju jo pasiimti. Aštuoni kilometrai į vieną pusę virsta ne šešiolika, o trisdešimt dviem.

Kartais laukiu vietoje. Bet ne visada galiu. Reikia paimti kitą vaiką, paruošti vakarienę arba grįžti prie nebaigto darbo. Jeigu vienas užsiėmimas trunka pusantros valandos, tas laikas atrodo pakankamas dar kažką padaryti. Tik važiuojant pirmyn ir atgal jo lieka gerokai mažiau.

Dar yra dienų, kai vienas vaikas jau baigė, o kitam tik prasideda. Tada vienas važiuoja su manimi pasiimti kito. Būna nepatenkintas, nes nori namo, ir aš jį suprantu. Bet vienu metu dviejose vietose būti negaliu.

Į tuos 640 kilometrų neįtraukiau kelionių į darbą ir atskirų važiavimų apsipirkti. Žymėjausi būtent atkarpas, kurias važiavau dėl užsiėmimų. Nenorėjau paskui pati savęs įtikinėti, kad vaikai kalti ir dėl mano sustojimo prekybos centre.

Vis tiek susidarė tiek.

Labiausiai nustebino ne vienas ilgas maršrutas, o tai, kaip jie kartojasi. Pirmadienį nuveži, antradienį nuveži, trečiadienį vėl. Kitą savaitę – iš pradžių.

Degalų suma pasirodė didesnė už abu mėnesio mokesčius

Tada pasižiūrėjau automobilio sąnaudas. Važinėdama tokiais trumpais miesto maršrutais skaičiavau maždaug devynis litrus šimtui kilometrų. Paskutiniame degalų čekyje litras kainavo 1,55 euro.

Pagal tokį skaičiavimą tiems 640 kilometrų reikėjo apie 58 litrų degalų. Pinigais – maždaug 89 eurų.

Tai apytikslė suma. Nevažinėjau su atskiru baku vien būreliams, todėl centų tikslumu išlaidų nenustatysiu. Bet skirtumas pakankamai aiškus: už užsiėmimus sumokėjome 60 eurų, o nuvežimui ir parvežimui išleidome dar apie 89.

Vadinasi, tas mūsų „nebrangus mėnuo“ kainavo maždaug 149 eurus. Ir čia dar nepridėjau nei automobilio remonto, nei padangų. Jų net nebandžiau skirstyti kilometrams – užteko degalų.

Vakare pasakiau vyrui, kiek suskaičiavau. Jis pirmiausia paklausė, ar tikrai vien dėl būrelių. Parodžiau užrašus.

Kurį laiką abu žiūrėjome į telefoną. Paskui jis pasakė, kad jo mama mus vaikystėje į muzikos mokyklą išleisdavo autobusu.

Atsakiau, kad mielai taip daryčiau ir aš, tik tegul pažiūri, kaip mūsiškiams dabar reikėtų nuvažiuoti.

Vienam vaikui tektų persėsti, kitam po užsiėmimo dar eiti nuo stotelės. Vasarą dalį kelio galėtų įveikti patys, bet tamsiu metu su krepšiais man jų leisti vienų nesinori. Mes dėl to jau buvome kalbėję, ne vieną kartą.

Atšaukti būrelių nesinori, bet apsimesti, kad vežiojimas nieko nekainuoja, irgi nebegaliu

Dukra šokių laukia. Namuose kartoja judesius ir primena, kada reikės atsinešti kitus batus. Sūnų į treniruotes iš pradžių teko paraginti, o dabar pats klausia, ar tikrai spėsime.

Todėl mano pirmoji mintis nebuvo juos išbraukti.

Bet skaičiai privertė rimčiau pažiūrėti į tai, ką iki šiol laikėme savaime suprantamu dalyku. Būrelių kainą aptariame, palyginame, sprendžiame, ar galime sau leisti. O mano važinėjimas tiesiog vyksta. Įpilu degalų, pasiimu raktus ir važiuoju.

Yra ir laikas, nors jo eurais neskaičiavau. Kol laukiu, kartais atsakau į laiškus ar nueinu iki parduotuvės. Kartais tiesiog sėdžiu, nes per trumpai, kad spėčiau kur nors toliau, ir per ilgai, kad atrodytų greitas sustojimas.

Grįžus namo dar reikia pavalgydinti vaikus. Jie pavargę, aš irgi. Tada prasideda klausimai apie neatliktus darbus mokyklai ir rytojui reikalingus daiktus. Tokiomis dienomis tie keli maršrutai pasijunta labiau negu tada, kai žiūri į juos kalendoriuje.

Dabar bent vieną dieną bandome susitarti kitaip

Parašiau vienos sūnaus komandos draugo mamai. Mes ir anksčiau kelis kartus buvome viena kitai padėjusios, bet visada tik iš bėdos: susirgus, užtrukus darbe, sugedus automobiliui.

Paklausiau, ar nenorėtų vieną dieną pasidalyti vežiojimu. Aš nuvežčiau abu berniukus, ji parvežtų.

Ji atsakė, kad kaip tik pati norėjo apie tai pakalbėti. Susitarėme dėl vienos dienos. Daugiau kol kas nežadame, nes jos darbo grafikas keičiasi.

Su vyru irgi peržiūrėjome savaitę. Vieną parvežimą jis gali pasiimti. Degalų šeimai nuo to mažiau nesusinaudos, bet man bent jau nereikės tą vakarą antrą kartą išvažiuoti iš namų.

Nežinau, kiek pavyks sumažinti tuos kilometrus. Abiejų vaikų veiklų į vieną vietą neperkelsime, tvarkaraščių irgi nesudėliosime pagal save.

Tik kitą kartą, kai kas nors paklaus, kiek mokame už būrelius, turbūt nebeatsakysiu vien „šešiasdešimt“. Nes šešiasdešimt yra tai, ką pervedu už užsiėmimus. Iki jų dar reikia nuvažiuoti.