Antarktidos turtai vilioja didžiąsias valstybes: kodėl tiek dėmesio sulaukia 2048-ieji?

Šalčiausias Žemės žemynas vis dažniau minimas kalbant apie būsimą valstybių konkurenciją. Po ledu glūdinčios naudingosios iškasenos, teritorinės pretenzijos ir noras stiprinti savo įtaką skatina klausimą: ar Antarktida ateityje gali tapti geopolitine „karštąja zona“? Šiose diskusijose nuolat išnyra 2048 metai, tačiau teiginys, kad tuomet žemyną bus galima laisvai dalytis ir pradėti kasybą, klaidina.

2048-ieji žymi svarbią galimybę tarptautinėse sutartyse, tačiau joks susitarimas tais metais automatiškai nenustos galioti. Kad suprastume, dėl ko iš tikrųjų gali kilti ginčų, pirmiausia reikia atskirti tris dalykus: jau egzistuojančias teritorines pretenzijas, draudimą išgauti naudingąsias iškasenas ir galimybę ateityje svarstyti šio draudimo pakeitimus. Būtent juos suplakus atsiranda pasakojimų apie neva artėjančias Antarktidos dalybas.

Kas iš tiesų numatyta 2048 metais?

Antarktidos aplinkos apsaugą reglamentuojantis Madrido protokolas pasirašytas 1991 metais ir įsigaliojo 1998-ųjų sausio 14 dieną. Juo žemynas paskelbtas gamtiniu rezervatu, skirtu taikai ir mokslui, o veikla, susijusi su mineraliniais ištekliais, uždrausta, išskyrus mokslinius tyrimus.

Protokole nustatyta, kad praėjus 50 metų nuo jo įsigaliojimo bet kuri konsultacinė Antarkties sutarties šalis galės paprašyti surengti peržiūros konferenciją. Šis laikotarpis ir baigiasi 2048 metais. Tačiau konferencija savaime neprasidės, o jos sušaukimas nereikštų, kad galiojantys draudimai panaikinti. Nei pats protokolas, nei Antarkties sutartis neturi nustatytos galiojimo pabaigos.

Vadinasi, 2048-ųjų sausį įmonės negalės tiesiog atplukdyti gręžimo platformų ir pradėti darbo. Dabartinės apsaugos priemonės toliau galiotų, kol būtų teisėtai pakeistos. Be to, valstybės 2023 metais dar kartą oficialiai patvirtino savo įsipareigojimą laikytis mineralinių išteklių gavybos draudimo ir aiškiai atmetė klaidingą aiškinimą, esą jis baigsis 2048-aisiais.

Panaikinti draudimą būtų gerokai sunkiau, nei atrodo

Net jeigu viena valstybė pareikalautų peržiūros konferencijos, jai neužtektų įtikinti kelių sąjungininkių. Protokolo pakeitimams numatytos griežtos priėmimo ir ratifikavimo sąlygos, apimančios ir visų 26 konsultacinių valstybių, dalyvavusių priimant protokolą 1991 metais, pritarimą.

Dar svarbiau, kad mineralinių išteklių gavybos draudimas negalėtų būti panaikintas neįsigaliojus privalomam teisiniam režimui, kuris nustatytų, ar tokia veikla apskritai priimtina ir kokiomis sąlygomis galėtų vykti. Taigi vien politinio pareiškimo, kad „atėjo laikas naudotis turtais“, nepakaktų. Reikėtų sudėtingo tarptautinio susitarimo.

Tai nereiškia, kad dabartinė sistema niekada negali pasikeisti. Tačiau kelias iki pokyčių būtų ilgas, o jo baigtis priklausytų nuo valstybių susitarimo, aplinkosauginių reikalavimų ir politinės padėties tuo metu.

Antarktidos teritorijos

Antarktidos teritorijų jau seniai nori septynios valstybės

Kalbos apie žemyno dalybas nėra visiškai naujos. Teritorinių pretenzijų Antarktidoje turi Argentina, Australija, Čilė, Prancūzija, Naujoji Zelandija, Norvegija ir Jungtinė Karalystė. Kai kurios jų pretenduoja į persidengiančias teritorijas, o kitos valstybės šių pretenzijų nepripažįsta.

Antarkties sutartis šiuos nesutarimus paliko neišspręstus, tačiau nustatė taisykles, leidžiančias bendradarbiauti jų neeskaluojant. Kol sutartis galioja, negalima reikšti naujų teritorinių pretenzijų ar plėsti esamų. Veikla žemyne taip pat nesuteikia pagrindo įgyti naujų suvereniteto teisių.

Todėl net ir didelė mokslinė stotis savaime nesuteikia valstybei nuosavybės teisės į aplinkinę žemę. Pastatų, darbuotojų ar atliktų ekspedicijų skaičius nėra mechanizmas, kuriuo Antarktida galėtų būti teisėtai pasidalyta.

Žodis „valstijos“ šiuo atveju irgi netikslus: nėra susitarimo 2048 metais suskirstyti žemyną į administracines dalis. Galimos diskusijos būtų susijusios su valstybių interesais ir tarptautinio valdymo taisyklėmis.

Po ledu esantys ištekliai dar nereiškia lengvo pelno

Didelį susidomėjimą kelia Antarktidos geologija. Žemyne aptikta anglies, geležies rūdos ir kitų naudingųjų iškasenų požymių, tačiau jų buvimas nėra tas pats, kas patvirtintos, ekonomiškai apsimokančios eksploatuoti atsargos. Teiginius apie beveik neišsemiamą lengvai pasiekiamų turtų sandėlį reikėtų vertinti atsargiai.

Net ir be teisinio draudimo gavyba susidurtų su milžiniškomis kliūtimis: ledu, atšiauriomis oro sąlygomis, didžiuliais atstumais ir infrastruktūros stoka. Reikėtų atgabenti įrangą, aprūpinti darbuotojus, užtikrinti energijos tiekimą, o išgautą žaliavą išvežti į rinkas. Komercinė mineralinių išteklių gavyba Antarktidoje šiuo metu nevyksta.

Todėl net didelė žaliavos kaina pasaulyje savaime nepadarytų kiekvieno Antarktidos telkinio patraukliu projektu. Sprendimus lemtų ne tik tai, ką galima rasti, bet ir kiek kainuotų visa tai pasiekti.

Kodėl žemynas vis tiek gali tapti konkurencijos vieta?

Valstybių susidomėjimas Antarktida neapsiriboja kasyba. Dalyvavimas moksliniuose tyrimuose, ekspedicijų organizavimas ir infrastruktūros išlaikymas leidžia kaupti žinias, palaikyti veiklos pajėgumus bei dalyvauti sprendžiant žemyno ateitį. Ilgainiui skirtingų šalių prioritetai gali išsiskirti: vienos sieks griežtesnės apsaugos, kitos gali norėti svarstyti platesnį ekonominį naudojimą.

Būtent tokia interesų sandūra leidžia kalbėti apie galimą geopolitinę „karštąją zoną“. Vis dėlto tai yra ateities scenarijus, o ne patvirtinta prognozė, kad 2048 metais prasidės konfliktas ar žemyno dalybos.

Antarkties sutartis numato taikų žemyno naudojimą ir draudžia karinio pobūdžio priemones. Kartu ji leidžia naudoti karinį personalą ar įrangą moksliniams tyrimams bei kitiems taikiems tikslams, todėl vien karinio transporto pasirodymas savaime dar nėra sutarties pažeidimo įrodymas.

Didžiausi pokyčiai gali ateiti nelaukiant 2048-ųjų

Kol valstybės svarsto politinę ateitį, Antarktidoje jau vyksta pokyčiai, svarbūs visam pasauliui. Žemyno ledynai ir aplinkiniai vandenys dalyvauja pasaulinėje klimato sistemoje, o sausumos ledo praradimas prisideda prie jūros lygio kilimo. NASA duomenimis, 2002–2025 metais Antarktida vidutiniškai neteko apie 135 milijardus tonų ledo per metus.

Tačiau tirpstantis ledas nėra paprastas kelias į lengvesnę kasybą, o klimato kaita nereiškia, kad žemynas taps „karščiausia vieta Žemėje“ tiesiogine prasme.

2048-ieji svarbūs kaip galimybė pradėti sutartyje numatytą peržiūrą. Kas bus svarstoma ir ar apskritai kas nors keisis, šiandien nežinoma. Daug daugiau lems tai, ar valstybės išsaugos gebėjimą susitarti dėl vietos, kurioje jų interesai skiriasi, o priimtų sprendimų pasekmės gali pasiekti gerokai toliau nei Antarktidos krantai.